Kai išeini į laukus pasivaikščioti ir išgirsti klausimą: “Pučvėis?”, reiktų atsakyti, ar puč, ar nepuč, bet jei esi iš Kauno, tai būna, ne iš karto supranti ko klausia.
Arba: “miegzjam?”. Kai lyn, nieko keisto, jei jam.
Šio pyrago receptą buvau nusižiūrėjus sename žurnaliuke, kurį laikiau pasidėjusi virtuvėj ant palangės. Taip nutiko, kad pirmiau, nei jam susikaupiau, mes [...]
Kol aš sėdėjau išsižiojus pas dantistą, spėkit, kas mano virtuvėj lupo bulves? Grynų gryniausi prancūzai! Ot! Jie iš pat Prancūzijos atvažiavo dviračiais. Mergina vardu Klotilda, bet vaikino vardas man tebėra neaiškus. Jis užrašomas labai ilgu žodžiu su daugybe raidžių, bet ištariamas vienu skiemeniu, panašiu į Dium.
(O kaip mes vadiname Prancūziją,- paklausė Klotilda, ir labai stebėjosi, [...]
(Ištardymas Lauros, kaip žmogui ateina mintis parašyti knygą apie sraigių valgymą.)
Kaip pirmą kartą paragavai sraigių? Ar jų skonį galima su kuo nors palyginti?
Pirmą kartą sraigių paragavau, nusipirkus iš prekybos centro. Jos jau buvo paruoštos, t.y. su česnakiniu sviestu sudėtos į kriaukleles, beliko tik pasišildyti. Rimtesnis „paragavimas“ įvyko gal po 10 metų, kuomet pati prisirinkau ir [...]
Skaičiau internete, kad perpjovus svogūną atsiveria piešinys, atkartojantis visatos sandarą. Nebūtinai patikėjau.
Skaičiau, kad iš svogūno galima iškepti pyragą. Patikėjau, bet vistiek patikrinau. Ne vieną kartą. Aha, tikrai galima. Ryžių – svogūnų pyragas (sotus, sultingas, ant danties patenka, rodos, vien tik ryžiai, bet kvepia svogūnais, prancūziškas pyragas (gal tokius vadina kišais, o gal kyšiais, nu suprantant, [...]
Paprastų grybukų galima pasikepti paprastoje keptuvėje. Specialių grybukų – tik specialioje! Tokioje senobinėje, sunkioje, suvožiamoje. Pati seniai bekepiau, o ir tuomet, kai kepdavau, nedažydavau jų kotų baltai, o kepurių rudai. Glajų susimaišyt dar būčiau galėjus, bet strigdavau ties tokiu logistiniu uždaviniu: sakykim, nutepu aš tą kotą glajumi, o kur padėti, kol apdžius, kad jis gražiai [...]
