Lygatnė ir taip jau yra vienas gražiausių ir nuostabiausių Latvijos miestelių, bet mus ten ištiko visiškai netikėtas siurprizas. Latviai, pas kuriuos svečiavomės, įrašė į programą pasivaikščiojimą su šefpavars Eriks Dreibants ir vakarienę pas jį. Mums tas vardas iškart neatrodė toks smagus, kaip Kurmis, su kuriuo susitikom prieš tai prie užpiltinės … Skaityti toliau
Read more
Man būtinai reikėjo atsitolinti nuo 37 vaikų, kurie šūkavo aplink mane beveik dvi paras, tai kai tik galėjau, išėjau pasivaikščioti po kaimelį. Ramios jaukios gatvės, kuriomis vaikšto čigonai (visi su manim sveikinasi, ir pavieniai diedai, ir jaunimo pulkelis su gitarom ant pečių), gražiai apšviestas švyti senovinis gaisrininkų vežimas su pompa, … Skaityti toliau
Read more
Į pusryčių kambarį susirenka kažkokių nelaimingų vyrukų. Atrodo jiems sunku po vakarykščios, nors ką jie veikė vakar aš nežinau.
Prisikepa kalną sumuštinių, lapnoja pienu užpiltas avižas. Pasitrina akis. Niurna. Nesuprasi, ar kalba viens su kitu, ar patys su savimi. Rusiškai ir lenkiškai jie niurna.
Po vieną ateina merginos. Sėda, užsimesdamos … Skaityti toliau
Read more
Metų pradžioje su didžiuliu malonumu tyrinėjau Klaipėdą, iki tol visai nepažįstamą. Visų paslapčių ji man dar neatskleidė, bet ir Peliuką ir Katiną šiaip ne taip radau. Taip gavosi, kad per 2018-us Klaipėdoj buvau gal net kokius penkis kartus, visi patiko.
2018-aisiais susikūrė nuostabus … Skaityti toliau
Read more
Peronu eina vidutinis vyras ir neeilinė moteris. Jos plaukai ryškiai šviesūs, o suknelė raudona lyg lauko aguona. Ji pasižiūri į stovintį sąstatą su cisternomis ir užduoda klausimą: “parašyta, kad 120 tonų cisternoje, ar gali šitaip būti? Tikrai 120?” Vidutinis vyras ir aš, abu pasižiūrim į tas cisternas. Gali būti? Negali … Skaityti toliau
Read more
Daug kartų buvau Rygoje. Dažniausiai vis ta pačia trasa pražygiuodavau, o pabaigai užsukdavau į kavinę – senobinę vaistinę, kur yra šokolado, visokių džiovintų žolelių ir krokodilų, senoviškų indų ir kitokių dalykų. Sužinojau, kad slaptu judesiu galima atidaryti knygų lentyną ir pro ją įžengti į rūsį. Ten yra vaistukų pasigydyti nuo … Skaityti toliau
Read more
jau kelinti metai po Kalėdų egle randu “Džiugo” sūrio, kuom nuoširdžiai apsidžiaugiu, o 2016-aisiais nuvažiavau į Džiugo tėviškę ir nufotkinau metalinį sūrį su peliuku.
Kartu su Ponu Didžiuoju Čeburekų Ekspertu aptikome čeburekus pačioj jų tėviškėj, vietinio turgaus kamurkėlėje, bet sužavėti nebuvome.
Pamario krašte daugybę sykių mėtėme kelią dėl takelio, kol … Skaityti toliau
Read more