Laukinių žolių ir lęšių salotos

  • lesiu zoliu salotossauja rudųjų lęšių
  • didelė sauja valgomų laukinių žolių
  • keletas žalių svogūno laiškų
  • krapų
  • keli pienių žiedai
  • 3 šaukštai nerafinuoto saulėgrąžų aliejaus
  • 1 šaukštelis garstyčių
  • 1 šaukštelis cukraus
  • druska
  • 1/3 citrinos sulčių

Iš tikrųjų lęšių spalva yra tokia “chaki”, jie gali būti pavadinti žaliaisiais ar rudaisiais, bet svarbu, kad būtų nesuverdantys (oranžiniai ar geltoni būna suverdantys). Lęšius išvirti vandenyje (virimo laikas apie 30 min, ar gatava nustatyti ragavimo metodu), nusunkti ir leisti atvėsti.

Žalumynai tinka tokie, kokių tuo metu yra: jauni garšvų lapai, kiaulpienių lapeliai ir žiedlapiai, žliūgių viršūnėlės, balandos. Svarbu, kad būtų surinkti švarioje vietoje ir pakankamai gležni, nes būna tokių augalų, kurie lyg ir būtų valgomi bei naudingi, bet pradėjus kramtyti, nu tokie šiurkštūs po burną vailiojasi, kad nori nenori pagalvoji apie tai, kad nesi karvė.

Būtinai reikia bent šiek tiek svogūno laiškų. Žalumynus nuplauti ir leisti nuvarvėti vandeniui. Supjaustyti.

Aliejų suplakti su druska, cukrumi, garstyčiomis ir citrinos sultimis. Galima juodų grūstų pipirų.

Sumaišyti lęšius su žalumynais, užpilti aliejumi su visais pagardais, apibarstyti pienių žiedlapiais. Tikrasis skonis atsiras maždaug po 20 min.

Panašūs reikalai:

Lęšiai su žalumynais

Salotos su lęšiais

(nuotrauka Gintarės, kojos irgi jos)

Vienos dienos kavinė “Laukinio augalo laisvė”

Žagare Fringe Vienos dienos kavinėRytą, kai važiavom gatve palei upę pasiimti žolininkės, pamatėme upėje gulbes. Aušra pristabdė, atsidarė langiuką ir sušuko joms: TREČIĄ VALANDĄ PAS MANE!!! Paskui prie malūno rinkome žoles. Kūrenome laužą, virė dilgėlių sriuba, bulvės pačios susivyniodavo į blizgančią foliją, ir net indai išsiplaudavo savaime (o gal ir ne, bet jų visada buvo švarių, o plaudavau tikrai ne aš). Gulbės atvyko. Kai atplaukė, specialiai joms užleidome Čaikovskį.

Po žilvičio krūmu kepė pyragai.

Buvo daug puikių žmonių, jie šypsojosi. Kad jie taip gražiai šypsojosi, viskas pavyko gerai. Ne visi pateko į Aušros ir Emos nuotraukas, bet apie visus kai galvoju, šypsausi aš. Žinokit, galvoju apie jus ir džiaugiuosi.

Ačiū jums, kad atėjote, mūsų bei šaukštelių pasimetimui ir chaotiškam bruzdesiui buvote atlaidūs!

Kai kurie receptai:

 

Violetinis kvapiųjų našlaičių sirupas

mėlynas sirupas

Pasidariau violetinio, beveik mėlyno sirupo, ir gavosi taip gražiai, kad mane ištiko kelias dienas neslūgstanti euforija, per kurią prisižadėjau keisčiausių dalykų. Žinot, ką, bus Vienos dienos restoranas Žagarėje ant upės kranto, Kaliausių fabrikėlyje, restoranas vadinsis “Laukinio augalo laisvė”, jame lankysis žmonės ir gulbės, o aš žaliu sijonu pasidabinusi pienių žiedus kepsiu (vajetus, ir kam aš visa tai žadėjau, bet dabar atžadėti nebegaliu). Violetinis, beveik mėlynas sirupas bus lašinamas į Švedpolio šaltinio vandenį, kas ateis, tas galės paragauti.

viola odorata

Man iki tol neregėtas ir negirdėtas violetinis sirupas kai kuriose šalyse puikiai žinomas ir vadinamas senoviniu. Kvapiosios našlaitės (viola odorata) auga ir pas mus – pievose, kurios prižiūrimos ir šienaujamos, bet nebuvo gausiai užsėtos vejoms skirta monokultūra, todėl jose liko vietos ir gysločiui, ir sidabražolei, ir raskilai. Ir kvapiajai našlaitei. Žydi ankstyvą pavasarį, žiedai ant trumpų kotelių,  iš tolo nelabai pastebimi, vaikštant po pievą reikia žiūrėti žemyn. Tikrai ne retenybė.

Jeigu esatę kur nors skaitę ar girdėję apie žibuoklių sirupą ar cukruotas žibuokles, tai žinokit, tai ne apie žibuokles, o apie kvapiąsias našlaites. (Skaitykite: Žibuoklės demaskavimas)

Kvapiųjų našlaičių sirupas

  • kvapiųjų našlaičių žiedai
  • vanduo
  • cukrus

Priskinti kvapiųjų našlaičių žiedų. Sudėti į indą suspaudžiant. Kai kuriuose mano skaitytuose receptuose rašo, kad reikia nuskabyti žiedlapius ir naudoti tik juos, kitur rašo, kad nebūtinai skabyti. Aš neskabiau.

Užpilti verdančiu vandeniu. Vandens reikia tik kad apsemtų žiedus. Gana greit pasimatys, kad vanduo mėlynuoja. Uždengti rankšluostėliu ir palikti 24  val.

Nupilti mėlyną vandenį į puodą. Našlaičių žiedelius nuspausti per marlę, atsiprašyti ir išmesti.

Sekantis veiksmas rizikingiausias. Į nupiltą vandenį reikia įberti cukraus, pakaitinti ir išmaišyti kad cukrus ištirptų. Mano skaitytuose receptuose cukraus reikia maždaug dvigubai daugiau pagal tūrį, negu buvo vandens. Tačiau sirupo negalima kaitinti iki užvirimo, nes dings spalva. Taigi reikia kažkaip išlaviruoti – nepakankamai užkaitinus, neištirps toks kiekis cukraus. Jei cukraus bus dėta mažiau, baisu, kad sirupas gali surūgti. O jei perkaitinsim, nebebus spalvos.

Aš dėjau panašiai tiek cukraus, kiek buvo vandens. Kaitinau labai atsargiai. Sirupą dabar laikau šaldytuve, ir kiek jis laikysis dar nežinau.

Sirupas nestipraus malonaus kvapo. 1-2 šaukštelius sirupo išmaišyti stiklinėje vandens. Galima gerti taip. BET. Bet dar geriau į stiklinę įlašinti kelis lašus citrinos sulčių. Skonis gaivesnis, o spalva tiesiog akyse ima keistis. Virsta į rožinę.

našlaičių sirupasTai galite įsivaizduoti, dėl ko man euforija, na tikrai labai gražu. Aišku praskiedus vandeniu, spalva nebebūna labai intensyvi, bet jei būčiau dėjusi dvigubai daugiau cukraus, tai geriamas rezultatas būtų dar blyškesnis.

Naudojausi keliais internete rastais receptais, vienas iš jų violet syrup.

viola odorata

Vienos dienos restoranas? Kas per…?

Valentijnsdiner, Amsterdam, Netherlands (Photo: Marika Groen Kawaguchi)
Valentijnsdiner, Amsterdam, Netherlands (Photo: Marika Groen Kawaguchi)

Pasaulyje jau seniai žinomas laikinų, trumpalaikių parduotuvių, kavinių ar restoranų reiškinys, angliškai vadinamas „pop-up“. Tai vieną ar kelias dienas veikianti įstaiga, atidaroma bet kur: biure, buvusiame fabrike, autobuse, palėpėje, kieme ar ant garažo stogo.

2011 metais Suomijoje susiformavo pasauliniu tapęs judėjimas, vadinamas „Vienos dienos restoranas“. Keli draugai kalbėjosi apie svajonę atidaryti savo restoraną ir nusprendė, kad reikėtų pabandyti. Pradžiai – bent vieną dieną. Savo idėja pasidalijo Facebooke… ir idėja išplito,  sulaukė didžiulio susidomėjimo, bei palaikymo.

Krunan Lusikka, Helsinki, Finland (Photo: Tuomas Sarparanta)
Krunan Lusikka, Helsinki, Finland (Photo: Tuomas Sarparanta)

Nuo tada smagi, kūrybinga maisto šventė visame pasaulyje rengiama kelis kartus per metus. Šiemet Vienos dienos restoranai pasaulyje atsidarys gegužės 16-ąją.

Vienos dienos restoranų judėjimo dalyviai – svajotojai ir entuziastai, gaminantys tai, ką mėgsta patys ir nuoširdžiai vaišinantys kitus.

Tokiose maisto šventėse mielai dalyvauja ir profesionalai. Tai puiki proga išbandyti ką nors nauja, netikėta, pažaisti netradicinėsepatalpose ar tiesiog reklamuotis.

Yra informacijos, kad vienos dienos restoranų buvo išdygę ir Lietuvoje.

Veganes Sushi, Vienna, Austria (Photo: Fanni Uusitalo)
Veganes Sushi, Vienna, Austria (Photo: Fanni Uusitalo)

Vienos dienos restoranų patalpoms ir aptarnavimui nekeliami jokie reikalavimai. Vienos dienos restoranas gali išreikšti kokią nors idėją, pavyzdžiui „Roko virtuvė“, siūlyti kurios nors šalies patiekalus, supažindinti su veganišku maistu. Gali būti panaudojamos įdomios technologijos, pavyzdžiui, patiekalai gaminami naudojant saulės energiją.

Vienos dienos restoranas veikia tik kelias valandas, todėl pelnas nėra svarbiausias siekinys. Kartais imamas įėjimo mokestis, kartais prašoma sumokėti, tiek, kiek lankytojas pats patiekalą įvertina.

Įspūdžiai iš Vienos dienos kavinės Viljandyje

Panaudotos nuotraukos iš http://blog.restaurantday.org/