. Septyni virtieniai | Nuotykiai prie puodų, receptai ir virtualios rezultatų degustacijos

Karkos vyniotinis

mėsos vyniotinisPrieš Kalėdas, kai visai rimtai svarsčiau o ką gal man jau laikas pasidaryti vegetare, Ponas Didysis Ekspertas parvilko ketvirtį kiaulės. Nebuvo mano veide tiek džiaugsmo, kiek tikėjosi, užtai jau beveik kilstelėjo balsą, bet žodžiai “ech tu motera nedėkingoji, įtikti tau neįmanoma” liko nepasakyti, nes pamatė mano rankoj didįjį peilį. Aš tą ketvirtį kiaulės šnai šnai į gabalus, nugarinę į Kauną, kumpį beigi karką į vyniotinius, o draiskalėlius į lesyklą zylėms. Dabar visas šaldiklis lašiniais užkamšytas, o aš taip ir nepasidariau vegetarė.

Kaip daryti karkos vyniotinį, pasitikrinau pagal knygą “Žiemgalos receptai”. Mėsos vyniotinius dariau antrą kartą gyvenime. Vienintelis sunkus dalykas vyniotinių daryme – atitaikyti teisingą druskos kiekį. O kitkas – labai paprasta.

Karkos vyniotinis

  • kiaulės karka
  • druska
  • česnakai
  • juodieji ir kvapieji pipirai

Česnakus sutraiškyti, pipirus sugrūsti ir sumaišyti su druska. Iš karkos išpjauti kaulą, ir mėsą peiliu apipjaustyti taip, kad gabalas būtų daugmaž stačiakampės formos. Įtrinti druska su prieskoniais. Imti skiautę marlės, sudrėkinti, ant jos uždėti mėsą. Nupjautus gabalėlius taip pat pasūdyti ir juos išdėlioti ant didžiojo gabalo, ten, kur jis buvo plonesnis, kad suvyniojus viskas būtų panašiai vienodo storio. Kur per stora, iš ten nupjauti, kur per plona, ten uždėti. Susukti mėsą, suvynioti ją į marlę ir apraišioti stipriu siūlu. Palikti 8-12 valandų.

Kepti 160C orkaitėje ne trumpiau kaip 2 valandas. “Žiemgalos receptų” autorė Ona, slapyvardžiu “Laduko Uošvienė”, sakė, po 2 valandų reikia smeigti adata ir stebėti, koks skystis išbėgs. Jei skaidrus, reiškia iškepęs. Aš adatų nesmaigsčiau. Iškepusį vyniotinį dar karštutėlį ir vis dar suvyniotą į marlę reikia paslėgti. (Slėgiau toje pačioje skardoje, kur kepė. Dėjau ant viršaus pjaustymo lentelę, o ant jos – dėžę su svarmenimis, cukraus ir kruopų atsargomis, o ant viršaus dar pilnų stiklainių, nes rimtai reikia paslėgti.) Laikyti paslėgtą per naktį vėsioje vietoje.

Išvynioti, pjaustyti riekelėmis, vaišinti giminaičius ir rinktis komplimentus.

vyniotinis

“Žiemgalių receptų” autorė Ona vyniotinius suvynioja kur kas gražiau ir lygiau, nei aš, bet pasitreniruosiu, pavyks ir man gražiau.

2014. Kur buvau, ką burnoj turėjau…

2014 mNamuose nuolat valgau. Kai kur nors išvažiuoju, irgi valgau. Per 2014-us ne taip daug kur važinėjau, bet valgiau daug.

  • Žagarėje – ant laužo virtos žuvienės. Ją virė šiaudinę skrybėlę užsidėjęs Nemuno deltos regioninio parko direktorius, o valgėme susėdę prie stalo, kuris stovėjo vandenyje. Suolai irgi buvo vandenyje. Ir mūsų basos kojos mirko vandenyje. Nuostabi atgaiva liepos karštyje, ypač tada, kai galva kaista po blondinės peruku.
  • Viljandyje – sušio, kurį susuko indas. Iš pradžių net negalvojau to sušio valgyti, paprašiau jo pasiaiškinti, iš kur Estijoje indas ir kodėl daro sušius. Buvo taip, indas atvyko į Estiją studijuoti, tada susipažino su este, ir kelis metus jie bandė kurti bendrą gyvenimą. Bet nelabai gavosi bendras gyvenimas, tai jis įkūrė kelis restoranus, vieną Taline, kitą Kuresarėje. Sušius daro todėl, kad moka juos daryti, o estams patinka. Mat kaip. Išsikeičiau savo maisto taloniukus į porciją sušio, nusinešiau ant Vyšnių kalno ir atsigulusi ant žolės suvalgiau.
  • Tatruose – ledų iš sniego, sumaišyto su kondensuotu pienu. Buvo saulėtas rytas, puiki kompanija, nuostabiausi vaizdai, ir mes dar nežinojome, kokius išbandymus patirsime prieblandai atėjus. Ledai labai skanūs, o grožio aplink tiek, kad beveik neįmanoma ištverti necypiant iš džiaugsmo.
  • Sangastėje – deserto su šaltalankių drebučiais ir plakta grietinėle su kama miltais. Sangastė yra rugių sostinė, net ir kažkoks ten labai įžymus Kanados viskis gaminamas iš rugių, kurių sėkla atvežta iš Sangastės. Sangastėje yra labai didelė ir graži pilis, o joje – stebuklingas portretas, kartais pajudinantis rankas, o rūsiuose – didžiuliai pacai.
  • Lielplatonyje – jogurto su mėlynėmis, pirkto mažoje parduotuvėlėje. Sėdėdama ant akmens šalia savo dviračio, kabinau jogurtą, žiūrėjau į dvaro rūmus, parką ir pardavėjos vyrą, plaunantį golfelį.
  • Ilomantsyje – kisieliaus. Kiekvieną dieną, kiekvieną rytą ir vakarą, kisieliaus prie pusryčių, prie kavos, prie sausainių, prie motorinių pjūklių krioksmo ir prie nesibaigiančių kalbų apie “karhu”, t.y. meškas.
  • Modikoje – apelsinų nuo medžio, augančio mieste, apkibusio ir vaisiais, ir žiedais. Tik kad šitie apelsinai buvo rūgštūs. Ir apelsinų iš po medžio. Ėjome pėsčiomis iš Modikos į Šiklį, truputį išsukom iš kelio. Tikėjausi rasti kokį lauro medį, nes kelionės misija buvo parsivežti lauro lapų. Deja, misija liko neįvykdyta, lauro medžiai šalia pagrindinės gatvės nesiskaito, o kitų neradome. Išsukę iš kelio ir perbridę upelį už bambukų pastebėjome apelsinų sodą. Kai pasiimi nuo žemės nukritusį apelsiną, mes taip nusprendėm, nesiskaito pavogtas. Buvo saldūs, fantastiško skanumo. 
  • Reibiniuose – žolių arbatos, paskanintos medumi, birbyne ir informacija apie magiškas žolynų savybes. Arbata buvo stebuklinga, kas kartu jos atsigers, tas septyneriems metams susisies nematomais saitais.
  • Vienkiemyje prie Otepės – šiauriausio Europos vynuogyno vyno. Vynas geras, bet žiauriai pjovė uodai.
  • Bauskėje – virtienių miesto centre esančioje kavinėje. Iki šiol nesuprantu, kas įvyko, mane buvo ištikęs latvių kalbos mokėjimo priepuolis, pasišnekėjau su padavėja latviškai. Po valandos latviškai vėl nebemokėjau ir ką tada su padavėja kalbėjau, nebesugebėjau atkartoti.
  • Tyrelyje – spanguolių. Pasirinkome šalia neseniai nutiesto medinio tako per pelkę, nuo kurio nulipus, žemė po kojomis liūla ir linguoja, o praskleidus žoles ant samanų guli uogos.
  • Paluperoje – pyragėlių, įdarytų morkomis. “Taip, su morkomis, o kas čia keisto? Negi pas jus nebūna pyragėlių su morkomis” – stebėjosi estai šaukštų drožėjai.
  • Žagarėje Kaliausių fabrikėlio kieme – lauže keptų bulvių. Paskui gulėdami ant žolės žiūrėjome filmą “Džiaze – tik merginos”. Televizorius stovėjo po krūmu, o mes visaip sukinome tentą, kad padarytų šešėlį ant ekrano, nes kitaip beveik nesimatė. Iš mano basų kojų, kyšančių pro tento apačią, Kaliausių fabrikėlis padarė specialiai man skirtą kalėdinį atviruką.

kaledinis

Latvių virtuvė: manų Bubertas

Manu bubertsLatviui visai normalu savo vaikui įdėti vardą: Girts. Įsivaizduojat, kūdikis tik gimė, o į jo viso gyvenimo dokumentus jau įrašyta: Girts. Įsivaizduojat kaip paskui tas vaikas užauga ir atvažiuoja į Lietuvą pasimokyti gaisrininkų kursuose. Dėstytojas rimtu veidu garsiai skaito kursų dalyvių sąrašą, nori patikrinti ar visi atėjo, tegu kiekvienas atsiliepia “esu”, ir tada… sužino dėstytojas, kad viens į jo kursus atėjo Girts!

Girts latviams yra normalus vardas. O desertui normalus pavadinimas –  Buberts! Ponas Didysis Ekspertas negali patikėti… kaip jis vadinasi? Huberts? Neee, sakau, Buberts. Išviriau kisieliaus,  o prie jo vot imsiu ir padarysiu buberto… Ieškau internete tikro buberto recepto (nes miltų bubertas – tik jo atmaina), Ponas Didysis Ekspertas stovi už nugaros, kol duoduosi po latviškus internetinius receptus, stebuklingu būdu viską juose suprasdama, o jis mato tik tiek, kad gaminimo laikas 45 minutės.  Cha, visai ne, čia tik latviams reikia 45 minučių, aš susisukau per kokį 15 .

Jeigu desertas vadintųsi Girts, jo pavadinimą turbūt gerai įsidėmėtume. O Bubertas žiūrėk ir užsimiršta. Kai padejuoju, kaip sunku po pietų, vietoj paguodos sulaukiu Pono Eksperto priekaišto: nereikėjo valgyti tiek daug to… kaip jo… Kabaldūno.

Manų bubertas

  • 400 ml pieno
  • 3 kiaušiniai
  • 4 šaukštai manų kruopų
  • 4 šaukštai cukraus
  • žiupsnelis vanilinio cukraus
  • žiupsnelis druskos

Kiaušinių baltymus atskirti nuo trynių. Trynius išplakti su 2 šaukštais cukraus ir vaniliniu cukrum, o baltymus  - su kitais 2 šaukštais cukraus iki standžių putų, kad pavertus indą, jos nekristų lauk.

Užkaitinti pieną. Įberti truputį druskos. Kai pienas jau beveik užvirs, berti manų kruopas visą laiką maišant. Kruopų bėrimo metodą galima pavadinti “lietumi” – nesmarkiai ir pasklaidant. Kelios minutės virimo pamaišant  ir košė sutirštėja. Supilti plaktą kiaušinio trynį visą laiką maišant. Nuimti nuo viryklės. Gerai išmaišyti. Sudėti plaktus kiaušinių baltymus ir išmaišyti atsargiai.

Gaunasi gardi košė, valgoma užpylus rūgštoku kisieliumi. Purus manų bubertas, kuris kisieliuje plaukia.

 

Orkaitėje kepta skumbrė

skumbre keptaAš savo gyvenimą leidžiu prie kompo, o Ponas Didysis Ekspertas – prasmingoms ir šeimai naudingoms veikloms. Nenuostabu, kad kartais nesutariame įvairiais klausimais. Didžiausias mūsų gyvenimo kivirčas įvyko prieš du metus vėlyvą gruodžio vakarą einant namo, kai snigo. Ponui Didžiajam Ekspertui pasivaideno, kad pusto, tai visą kelią ginčijomės, a snėng, a pusta. Nors aš absoliuč aiškiai mačiau, kad SNIGO! Ak, ne, apie žiemos reiškinius jis ne ką išmano. Bet apie žuvis tai taip. Ir net labai taip.

Pavyzdžiui ką tik įvyko toks įrodymas. Kol skumbrė gulėjo atšildyta ir išdruskinta, o aš išnaudojau tą laiką prie kompo, iš Pono Eksperto gavau neatidėliotiną komandą: “Įlįsk į internetą, pažiūrėk vikiepdijoj, ar skumbrė giminiuojasi su tunais?” Paklusniai atsiverčiu skumbrę, tačiau jos aplinkoj nebuvo jokio tuno. “Dabar žiūrėk tuną”,- sako jis. Atsiverčiu tuną, ir nuotraukytėj matau visai tokią pat žuvį kaip skumbrė. Nebebūtina nė biologinės klasifikacijos skaityti, giminystė iškart akivaizdi. O nežinojau.

Orkaitėje kepta skumbrė

  • šaldyta skumbrė
  • druska
  • česnakas
  • prieskonių mišinys (Provanso ar Viduržemio jūros tipo) 

Žuvį atšildyti. Išdarinėti. Keliose vietose įpjauti. Druską sumaišyti su prieskoniais ir susmulkintais česnakais ir įtrinti žuvį, taip pat ir iš vidaus, ir per pjūvius. Palikti kelioms valandoms.

Orkaitę įkaitinti iki 220 C. Žuvį dėti į skardą ir kepti 20 min. (Bulvėms tiek kepimo laiko neužteks, jei norit kartu bulvių, jas reikia sudėti gal 10 min anksčiau. Arba supjaustyti smulkiau.) Valgyti karštą, bet skanu ir atvėsusi.

Pono Didžiojo Tunų Eksperto žuvies uodega orientuota į Pietus, maniškė – į Šiaurę. Bet tai nieko nereiškia.

Pyragėliai su kopūstais – greitoji versija

pyrageliai su kopustaisGal tikitės, kad kulinarinių tinklaraščių rašytojai yra prisiėmę sau misiją kelti maisto kultūrą, saugoti tradicijas ir rūpintis jūsų sveiku valgiaraščiu? Negaliu garantuoti už visus, nes jaučiu, tarp mūsų yra ir tokių. Bet aš tai ne. Aš tik noriu Lietuvai pasigirti ką valgau, o kelti savo lėkštes į tinklaraštį vis kiečiau, negu į feisbuką. Jokios misijos čia nerasite. Ką tik senas geras teisingas pyragėlių su kopūstais receptas buvo supaprastintas iki greito maisto. Viens-du ir yra, galima fotkinti ir nuotraukom dalintis su pasauliu.

Pyragėliai su kopūstais

  • pakuotė sluoksniuotos mielinės tešlos (5 lapeliai, viso 400 g)
  • 0,7 l raugintų kopūstų
  • 1 didelis svogūnas
  • 2 šaukštai aliejaus

Tešlos lapelius išdėlioti, kad atitirptų.

Svogūną supjaustyti ir pakepinti aliejuje kol vos pradės apskrusti.

Raugintus kopūstus paragauti – jei atrodo labai rūgštūs, nuplauti. Jei labai rūgštūs, nuplauti per kelis vandenis. Sudėti į keptuvę ant kepančių svogūnų, uždengti ir troškinti ant lėtos ugnies kol suminkštėja – trunka apie pusvalandį, bet reikia ragauti. Troškinimui reikia šiek tiek skysčio – sulčių nuo kopūstų arba vandens. Būtų gerai, jei troškinti kopūstai spėtų atvėsti, iki kol taps įdaru. (Bet kaip parodė patirtis, nieko baisaus, jei sudedu karštą – greito maisto atveju viskas darosi greitai.)

Orkaitę įjungti, nustačius 170C. Tešlos lapelius supjaustyti per pusę (kvadratėliais). Dėti kopūstų, sulenkti per pusę arba trikampiu ir užspausti kraštelius. Kepti apie 20 min. (Sudėjus karštą įdarą, užteko 17 min).