Bulvės su cukinijomis ir… slaptu ingredientu

daržoves su floriol

Žiūrite į nuotrauką ir bandote įžiūrėti slaptąjį ingredientą? Ne ne, ne šparaginės pupelės, kurios čia tinka, bet nebūtinos.

Gavau kelių rūšių “Floriol” aliejaus ir sąžiningai juos testavau. Apie kitus nelabai ką galiu sakyti, nes kai kurių dar nebandžiau, kiti… na tiesiog normalūs ir ką čia bepridursi. Labai patiko aliejus su džiovintais pomidorais, česnaku ir baziliku. aliejusGalvojau, kad tokie aliejai skirti tik salotoms, bet aprašyme buvo parašyta, kad galima kepti. Išbandžiau. Rezultatas – jėėėėga! Ypač kvapnios pasidarė bulvės.

Bulvės su cukinijomis

  • 2-3 bulvės
  • cukinija – pagal tūrį maždaug tiek pat, kiek bulvių
  • gera sauja virtų šparaginių pupelių (nebūtinai)
  • 2 šaukštai aliejaus “Floriol” su džiovintais pomidorais, česnaku ir baziliku
  • druskos

Bulves supjaustyti kubeliais (maždaug 1 cm kraštinėmis arba kiek mažesniais). Keptuvėje įkaitinti aliejų (labai pakvimpa), suberti bulves ir kepti ant kiek didesnės nei vidutinė ugnies pamaišant kol apskrunda ir suminkštėja. Keptuvės reiktų tokio dydžio, kad bulvėms laisvai būtų vietos. Ėmiau pačią didžiausią kokią turiu.

bulves su floriol

Cukiniją supjaustyti tokio pat dydžio kubeliais. Kai bulvės suminkštėja, suberti cukinijas ir viską kartu maišant kepti kol cukinijos suminkštėja, bet nesuyra. Galima prieš baigiant kepti dėti virtų šparaginių pupelių. Druskos – kelios minutės iki baigiant kepti.

Galima valgyti tiesiog taip, o galima su grietine.

Nededu jokių kitų prieskonių, ir nededu net svogūnų anei juodųjų pipirų. Aliejaus aromatas kompensuoja viską, šiuo aromatu gardžiai persigeria bulvės. Mums labai patiko.

bulves su cukinijomis

Obuolių pyragas, sulaukęs itin svarių pagyrimų

obuoliu pyragas puikus

Mano visi pyragai sulaukia pagyrimų (išskyrus tą, į kurį buvau užmiršusi įdėti cukraus, bet jo nieks be manęs net neragavo, taigi jam nei pagyrimų nei papeikimų). Aš rimtai esu puiki pyragų kepėja, visi tą žino. Tik savo namuose nesu laikoma paranašu. “Vėl kepi pyragą, bet kam, gi žinai kad mes nemėgstam”. Bet aš tai mėgstu!, o be to lakštingala negali nepyraguoti.

Neįtikėtina, didieji naminiai kritikai išgyrė šį paprastą obuolių pyragą ir PAPRAŠĖ, kad iškepčiau vėl. Dabar net nežinau, nuo tirpstu, nuo 35 laipsnių karščio ar nuo pagyrimų. Obuolių sezonas vos prasidėjo, o šį pyragą kepiau jau tris kartus. Vakar – iš pusantros normos, nes dar buvo užsukęs vienas dviratininkas. Ne tik kelias aplink Lietuvą, bet ir kelias iš Nordkapo į Turkiją eina pro mūsų namus.

Obuolių pyrago receptas paprastas, panašus į tą, kurį visi seniai žino, bet gerai subalansuotos produktų proporcijos garantuoja, kad gausis puikiai. Drėgnas, bet nesuzmekęs. Man net buvo leidę į pyragą dėti razinų, gaila, kad užmiršau.

Obuolių pyragas

  • 150 g sviesto
  • 150 g cukraus
  • 4 kiaušiniai
  • vanilinio cukraus
  • 220 g miltų
  • 1 šaukštelis su kaupu kepimo miltelių
  • 1 kg obuolių
  • sauja razinų (nebūtinai)

Sviestą palaikyti išimtą iš šaldytuvo kad suminkštėtų, taip pat išimti iš šaldytuvo kiaušinius, kad nebūtų labai šalti.

Obuolius nulupti, išpjauti sėklyną, supjaustyti skiltelėmis. Kai bus baigta su obuoliais, galima jau kurti orkaitę, nes su tešla daug gaišaties nebus.

Suberti cukrų į minkštą sviestą ir gerai išmaišyti. Mušti po vieną kiaušinį, suplakti su sviestu, po to mušti sekantį, suplakti, ir taip visus kiaušinius.

Miltus persijoti, sumaišyti su kepimo milteliais. Suberti į tešlą, išmaišyti. Gaunasi tirštoka tešla. Suberti obuolius, galima ir razinas, išmaišyti. Atrodo kad čia vien tik obuoliai, šiek tiek apsivėlę tešla, bet nesijaudinkite, taip turi būti. Kepdama tešla pasipūs, o obuoliai sukris.

Kepimo skardą (maždaug 28 cm skersmens) iškloti kepimo popieriumi, į ją suversti obuolius ir tešlą. Palyginti. Kepti 160C apie 50 min.

Skanus ir karštas (ypač su ledais), ir šaltas.

obuoliu pyragas

Manų chalva su karamele

manu chalva su karamele

Dar vienas išbandytas ir pavykęs receptas iš krišnaitų valgių knygos (kurios jau antras mėnuo nebevartau, bet vis neprisiruošiu grąžinti Rasai)

  • 650 ml pieno
  • 300 g cukraus
  • 200 g sviesto
  • 225 g manų kruopų
  • 36 g razinų
  • 2 šaukšteliai smulkintų apelsino žievelių

Užkaitinti pieną. Supilti cukrų į puodą storu dugnu ir kaitinti ant nedidelės ugnies pamaišant, kol cukrus paruduos ir pradės tirpti. Užpilti karštu pienu. Cukrus sušoks į gabalą, bet toliau kaitinant ir maišant ištirps. Suberti į pieną razinas ir apelsino žieveles. Pienas turi išlikti karštas.

Ach, bet reikia dar vieno puodo, kuriame vyks pagrindinis veiksmas. Jame ištirpinti sviestą, supilti manų kruopas ir kaitinti pamaišant kol kruopos pasidarys rusvai auksinės spalvos. Visą laiką maišant, užpilti karštu pieno sirupu ir vis dar pamaišant virti kol sutirštėja. Užgesinti po puodu ugnį, uždengti ir dar kelias minutes palikti, o paskui jau gardžiuotis.

Iš šio kiekio išeina gana daug, ir ji yra gerokai saldi, todėl naudojau kiek mažiau cukraus.

Kitas gardžios manų chalvos receptas.

Tšau ir vėl, Viljandi!

Viljandi Folk

“Vabadus” – estiškas žodis, kurį išmokau šiemet. “Vabadus” reiškia laisvę, o Festivalyje ji vešėjo visomis gražiomis prasmėmis: groti kuo nori ir kur nori, plevėsuoti sijonais, vaikščioti į koncertus basiems prisirišus prie kuprinių puokšteles šviežių morkyčių su lapais, išpuošti scenas žvaigždžiaragiais elniais ar išsikraipiusiomis “vabadus” raidėmis, kur A apsivertusi kojom aukštyn, ir… begalybė visokių laisvės variacijų, kurios įtraukė ir užburė.Viljandi Folk. President

Atidaryti festivalio, kaip jau įprasta, atvyko estų mylimas Valstybės Prezidentas Tomas Hedrikas Ilvesas, kuriam šį kartą teko kalbą rėžti nuo scenos, nes tas senovinis šulinys ant kurio jis lipdavo kalbėti ankstesniais metais buvo užstatytas medine spinta. Ant šulinio už spintos stovėjo vienas iš Prezidento kūnsargių, įtariai akimis nulydintis danguje birzgiančius ir viską fotkinančius aparačiukus.

Viljandi Folk musicBuvo daug puikios muzikos, tokios įvairios ir skirtingos, kokios įvairios ir skirtingos gali būti Estija ir Nigerija, Prancūzija ir Ukraina… buvo pašėlusios muzikos,

Viljandi Folk

…kad visi šoko,

Viljandi Folk publika

…ir dar tokios buvo muzikos, kad publika užsigeisdavo apsikabinti, arba linguoti užsimerkus, arba susimąstyti prisėdus prie šiukšlių dėžės.

Viljandi Folk muzikantai

Taip, visokios buvo muzikos, Viljandinet apie lietuviškas rūtas nuo Žaliosios scenos buvo sudainuota Giedrės ir Gintarės.
Viljandi

“Žalioji scena”, beje, persikėlė iš įprastos savo lomos prie bažnyčios į kitą vietą, visiškai pilką. Žaliasis duburys buvo paliktas tuščias, tik iš presuoto šieno kubelių buvo gražiai išdėliotas žodis FOLK. Tik negalvokit, kad jis taip ir paliko. Jau kitą dieną šienas buvo išpešiotas, o vaikai mėtėsi šieno gniūžtėmis, o dar kitą dieną šieną pasikišę po šikniukais čiužinėjo nuo šlaito, ir dar taip intensyviai, kad savo švelniais užpakaliukais nugrandė žolę iki juodumo. Kažkas susistatė savo garso aparatūrą dauboje ir savavališkai bei trankiai koncertavo, nes, atminkit, “vabadus!” – laisvė, ir nieks neuždraus koncertuoti žalioje lomoje, o taip pat ir pasieniais, prie statulų bei ant šaligatvių,Viljandi folk armonika… ant žalių šlaitų, ir net ten, kur nesibūriuoja ir pinigų nemėto klausytojai bet va ima ir užklumpa įkvėpimas.Viljandi Folk

Atpažinau daug ankstesniais metais matytų veidų. Vieni atrodė kaip ir pernai, tebesiglaustė ir apsikaišydavo pavytusiomis ramunėmis, sėdėjo ant tų pačių paklotėlių, jų kepurikės styrojo tokiomis pat antenomis. Kiti, atrodo, patyrė šiek tiek gyvenimo pokyčių. Žilabarzdis senis margu chalatu kaip ir kasmet atvyko, bet ne visada beateidavo palinguoti į pirmas eiles ir nebesodindavo savo mergytės ant scenos krašto. Kanklių meistras nusiskuto barzdą, šalia jo nebebuvo griežtosios moteriškės, kuri visiems stabtelėjusiems prie kankliuotojo, liepdavo pirkti CD. Juodai apsirengęs gotikinis fotografas vis dar dreduotas, bet jo plaukai nebe tokie juodi, ir, atrodo, jis susirado panelę rausva suknele. Maisto dalytojas užsiaugino nepaprasto vešlumo barzdą. Operatorius žaliai tatuiruotomis rankomis šiemet iš Šulinio scenos perkeltas į Kultrahoovį, laisvalaikiu stumdo vaiko vežimėlį kartu su jauna moterimi ant kurios drabužių pavaizduotos kartuvės.

Viljandi Folk vaikaiVaikų buvo pilna, jie buvo laimingi ir laisvi, bėgiojo basi, užsnūsdavo kur nors pakrūmyje rūpestingai apkloti tėvų, gaudė muilo burbulus ir skriejo orbitomis apie vienmarškinius tėčius.

Viljandi. LaidonerTebuvo tik viena kategorija žmonių visiškai neturėjusių jokios laisvės. Viena teleryšių kompanija buvo pasistačiusi reklaminę palapinę ir ant pievelės aplink ją pamėtė gal 10 labai fainų juodų gulmaišių. Ant jų tįsoti buvo tikrai labai patogu, bet jau tie, kas spėjo ant jų pakristi, nebetekdavo laisvės visai dienai. Gi jei tik atsikeltų, kaip mat kažkas kitas gulmaišį užimtų. Tai taip ir pragulėjo bijodami pasitraukti tris dienas ir tris naktis šalia paminklo generolui Laidoneriui. Visiška nelaisvė.

Viljandi FolkO mes visi kiti patyrėm gražiausių akimirkų, atradom dar nematytų Viljandi įdomybių, šokom farandolą, lingavom į vienokį ar kitokį taktą, tįsojom ant žolės, pakeltas kojas atrėmę į klevo kamieną, gėrėm nemokamą kefyrą, glėbėsčiavomės vieni su kitais bei su  artistais, kuriuos sutikdavome atėję prie kotletų… ir visur visur visur skambėjo muzika.

Viljandi Folk 2014

 

 

 

Kavinė, kuri atsidaro dvi dienas per metus

k7Pernai buvau radusi įdomių reiškinių ir visiškai apstulbinta apie juos parašiau (Kavinė, kuri atsidaro tris dienas per metus). Šiemet, toms ypatingoms dienoms artėjant vėl išvažiavau į Viljandį, gi reikia sužinoti – atsidarys ar neatsidarys?

viljandi kavinė

Kiek sykių buvau nuėjusi patikrinti neaišvaizdaus namo aklinais uždangstytais langais? Iškart kai nuvažiavau, paskui vėliau vakare, kitą dieną iš ryto, paskui ir vėl, ir vėl… Nieko (netyčia į kadrą patekęs pro šalį einantis vyras juodais drabužiais nesiskaito), aš jum sakau, kad nebuvo nieko. Patampiau užrakintas duris, įsitikinau, kad tikrai nieko nesimato pro langą, apžiūrėjau, kaip namas atrodo iš kiemo…. visur tik nieko.

kavinė viljandyje

Per tą laiką Viljandyje radau išdygusių daugiau vienadienių kavinių – dviejų sesučių kavinė Kondaso centro kieme savo aplinka priminė tą, kurią kūrėme su Aušra ir pavadinome “Laukinio augalo laisvė“. Sesutės savo kavinėje turėjo hamaką ir žvakių ant medžių pakabintuose stiklainiukuose, bet pas Aušrą į svečius buvo atplaukę gulbių!kavinė Viljandis

Patikrinau jau pernai mano aplankytą Roheline Maja, kuri jau išaugo į tikrą normalią kavinę. Kaip ir anksčiau labai gardus varškės pyragas, jauki aplinka ir dar daugiau žmonių. Pamačiau kažkur matytą veidą, man atrodė, kad iš pernykštės paslaptingosios kavinės, kuo labiau žiūrėjau į juodaplaukę moterį, rikiuojančią staliukus ir nešiojančią kapučinus, tuo labiau man atrodė, kad taip, tai ji… Turbūt sujungė pajėgas ir vietoj dviejų atskirų kavinių dabar atidarė vieną? Galų gale pagavau už rankovės ir paprašiau pasiaiškinti, ar mačiau ją pernai kitoje kavinėje. “Aš tave pažinau.”- atsakė ji, bet oi ne ne, ne iš anos kavinės, buvom susitikę visai kitur… Ups.

Viljandi kavinė namuose

Vaikščiodama gatvėmis radau visai mažų kavinyčių, įrengtų atidarytuose savo namų languose,

Viljandi vafliai gatvėje

o taip pat prie namų durų pardavinėjamų ką tik iškeptų vaflių. Kai visus parduodavo (vienos štukos kaina 50 centų), nueidavo į virtuvę, iškepdavo naujų, ir krautuvėlė atsidarydavo vėl. Viskas labai gražu, bet aš norėjau darsyk aplankyti tą kavinę, kurioje buvau pernai. Jau beveik neturėjau vilties, kad ji atgis, bet vis dar nueidavau patikrinti.

viljandiIr pagaliau pamačiau praviras duris! Įėjau vidun, pamačiau dabar jau tikrai tą pačią moterį ir taip apsidžiaugiau, kad tiesiog norėjau pulti jai į glėbį.

Ji buvo estė, todėl glėbio man neišskėtė. Pasakė, taip, ji mane atsimena, santūriai nusistebėjo, kai pasakiau, kad keli šimtai lietuvių prilipę prie feisbuko laukia žinių apie juos, pasakė, kad šiemet tik dvi dienas tebus atsidarę. Atsisėdau ant sofkutės tarp pagalvėlių ir nufotografavau žvaigždes ant lubų.

kavinė viljandiVėl buvo kapučinas auksu tviskančioje aplinkoje, degančios žvakės ir kalėdinės lemputės, lango vietoje – nuotrauka su dangoraižių žiburiais. Vėl čia buvo žmonių, grojo lengvas džazas, vienas kūdikis kažkodėl užsinorėjo atropoti prie manęs, puolė artyn su gvoltais, bet jį pagavo motina ir išsinešė lauk…kavinė Viljandi

Ir vėl viskas buvo jauku, gera, “kiek norite tiek mokėkite”, bet tik dvi dienas per metus. O kitu laiku čia nieko nėra.

 

 

Daržovių pyragas (su salierais)

daržovių pyragas

Buvau pažadėjus šio pyrago receptą paviešinti, paskui sau laimingai šį pažadą patiešijau, bet kai vaikštau tam pačiam Jonišky, kaip ir tie, kuriems pažadėjau, tai nieko čia keisto, kad užmato mane kur nors prekybcentry, užspiečia tarp kruopų lentynų ir pažadą primena.

O tokie dalykai džiugina labiausiai! Reiškia geras buvo pyragas, jei po mėnesio dar kas nors recepto paklausia.

Surašau kiekius ne tokiai didelei skardai, kaip kepiau Žagarėj, o maždaug A4 formato skardai.

Tešla:

  • 170 g sviesto
  • 100 g grietinės
  • 300 g miltų
  • druskos

Įdaras:

  • 1 šaukštas lydyto sviesto ghi
  • 1/3 saliero gumbo
  • 1/2 brokolio
  • 3 šaukštai konservuotų kukurūzų
  • 100 g fermentinio sūrio
  • nedidelis gabaliukas (maždaug 0,5 cm) imbiero
  • žiupsnelis maltų indiškų kmynų (kumino)
  • žiupsnelis ciberžolės
  • maltų juodųjų pipirų
  • truputis asafetidos (nebūtinai)
  • druskos

Miltai geriausiai tinka karališki (su jais visos trapios tešlos geriau gaunasi), bet galima ir su paprastais. Sviestą ištirpinti, sumaišyti su grietine, šiek tiek druskos ir supilti į miltus. Viską suspausti į tešlos gniutulą. Ilgai minkyti nereikia, tik kad sviestas – grietinė pasiskirstytų ir nebeliktų sausų miltų. Tešlą suvynioti į maistinę plėvelę ir padėti į šaldytuvą bent valandai (bet galima ir iki rytojaus).

Įdaras pasiruošiamas keptuvėje. Pirmiausia susipjaustyti daržoves: salierus kubeliais, brokolius gabaliukais. Įkaitinti sviestą. Jame trumpai pakepinti prieskonius: smulkiai trakuotą imbierą, kuminą, ciberžolę, asafetidą. Suberti salierus ir brokolius. Smulkesniąsas brokolių dalis galima sudėti kiek vėliau. Užberti druskos, sumažinti ugnį ir šutinti pamaišant. Turi atsirasti šiek tiek skysčio ir jame viskas gražiai suminkštėti, o jei dėl kokių nors nesuprantamų priežasčių skysčio neatsiranda, galima šliūkštelti truputį vandens, labai nedaug. Maždaug tuo pačiu metu turi įvykti du dalykai – daržovės suminkštėti, o skystis išgaruoti.

Užgesinti po keptuve ugnį. Įjungti orkaitę, nustačius 160C. Išsiimti iš šaldytuvo tešlą.

Greičiausiai tešla bus tiek sukietėjusi, kad nebekočiojama. Du trečdalius tešlos supjaustyti apie 0,5 cm storio griežinėliais, juos sudėlioti į skardą, o likusią tešlą dar į šaldytuvą. Tešlos griežinėlius skardoje suspausti delnais išploninant ir sujungiant, kad pasidengtų visa skarda ištisiniu sluoksniu, o dar geriau, kad dar ir nedideli borteliai gautųsi.

Per tą laiką kol vyksta manipuliacijos su tešla, daržovės keptuvėje šiek tiek spėja praaušti. Įmaišyti kukurūzus. Įtarkuoti sūrio. Užbarstyti maltų juodųjų pipirų. Viską suversti ant tešlos pagrindo ir aplyginti. Išimti iš šaldytuvo likusį trečdalį tešlos ir užtarkuoti ant daržovių burokine tarka.

Kepti orkaitėje 160C 45-60 minučių – kol pasimatys, kad paviršius šiek tiek pradeda apskrusti.

Specialiai kad nufotografuotų šį pyragą Rasos dieną Rasa lipo į medį. O ją fotografuojančią irgi Kai Kas nufotografavo.
stovykla 2015-06-19

Vyšnių fruželina. Pagaliau aš ją radau!

fruželinaTolimais 2008 metais pati apstulbusi nuo savo drąsos išskirdau į Berlyną. Nakvynę susiradau per hospitalityclub, nes tada jis dar veikė. Inteligentiškas vokietis įsileido mane į svečius, mes kartu pavedžiojome jo šuniuką ir sutikome praeivį, kurį pamatęs vokietis labai susijaudino. “Ar matei su kuo ką tik pasisveikinau?!” Mačiau, bet nepažinau. “Kaip nepažinai? Taigi David Gering, garsiausias vilončelistas, taigi jis Vilniuje gimęs!”. Ai, bet kad jo nepažinau… Parėjome pavedžioję šuniuką ir tada gavau deserto, kurį specialiai mano atvykimui buvo sutaisiusi svetingojo vokiečio žmona Katrin. Bet kokio nuostabus deserto! Susidėjo jis iš keptų obuolių, plaktos ir dar kažkaip užskanintos grietinėlės, o paslaptingiausias buvo tirštas saldžiarūgštis gaivus vyšnių užpilas. Nuo 2008-ųjų tą vyšnių užpilą retsykiais prisimindavau, bet nei kaip tokį padaryti, nei kokiu pavadinimu jo receptų ieškoti nežinojau.

Iki šiandien. Atsitiktinai rastas ir šiandien išbandytas receptas priminė užmirštą skonį.

fruzelina

Vyšnių fruželina

  • 500 g vyšnių be kauliukų
  • 2 šaukšteliai  (8 g) želatino
  • 6 šaukštai cukraus
  • 1/2 citrinos sulčių
  • 2 šaukšteliai bulvių krakmolo, ištirpinto 2 šaukštuose vandens

Želatiną (naudojau Dr. Oeteker) užpilti 4 šaukštais vandens ir palikti išbrinkti. Krakmolą užpilti 2 šaukštais vandens ir išmaišyti. Vyšnias supilti į puodą, užpilti cukrumi, užkaitinti iki virimo. Įpilti citrinos sultis ir visą laiką maišant supilti krakmolą. Ugnį po puodu užgesinti. Kol dar viskas karšta, sudėti išbrinkusią želatiną ir intensyviai maišyti kol ištirps. Jei nelabai tirpsta, galima dar pakaitinti, bet neleisti užvirti.

Išpilstyti į indelius ir atvėsinti.

Ši fruželina yra tiršta, bet ne kaip žele, pakabinus šaukšteliu lieka duobutė, bet tokia minkšta duobutė. Fruželina geriausiai tinka desertams: su varškės apkepu,  su plakta grietinėlė, su panna cotta. Na ir plebėjiškai – ant batono riekės.

Negaliu nieko pasakyti, koks saugojimo laikas. Mano skaitytuose receptuose fruželina arba nebuvo skirta atsargoms, arba ją su visais stiklainiukais reikėjo pasterizuoti. Kiek ilgai išsilaikytų paprasčiausiai supilstyta į stiklainius gal pavyks patikrinti, nes Ponas Didysis Ekspertas į ją nesikėsina. Jis Berlyne nebuvęs, jam tokios fruželinos nepatinka ir vsio.

Receptas iš Moje Wypieki

fruzelina vysniu