. Septyni virtieniai | Nuotykiai prie puodų, receptai ir virtualios rezultatų degustacijos

Jogurtas su keptais obuoliais

jogurtas ir kepti obuoliaiŠiandien feisbuke pasusirašinėjom apie keptus obuolius. Susirašinėjo Virtieniai su Sezonine Virtuve, cha cha! Aš tai žinau, kas ta šaunioji Virtuvė, ir ji žino kas esu aš, bet dėl konspiracijos vadinomės išsigalvotais vardais. Sezoninė Virtuvė pasidalino keptų obuolių nuotrauka ir visus ją pamačiusius UŽNORINO. Ir aš taip darysiu! Kepsiu obuolius! -nupuoliau į virtuvę, paukšt paukšt įjungiau orkaitę, iš po medžio pasirinkau obuolių. Paskui pradėjau galvoti, kaip darysiu. Nesvarbu, kad Sezoninė Virtuvė obuolius ir viską kepa tobulai, aš vistiek galiu patobulinti. Pavyzdžiui, ji parašė, kad obuolių skilteles su cukrum sudėjo ant kepimo popieriaus. Aš tuoj įsivaizdavau, kaip išbėgusios sultys susimaišę su cukrumi tyvuliuos balomis ant to popieriaus, paukšt paukšt išjungiau orkaitę ir obuolius pakepiau ant keptuvės. Jėga!

Graikiškas jogurtas su keptais obuoliais

  • 2 obuoliai
  • 3 šaukštai su kauge graikiško jogurto
  • 2 šaukštai cukraus
  • žiupsnelis cinamono
  • keli mėgstami riešutai
  • mažas gabaliukas (15 g) sviesto

Sausoje keptuvėje paskrudinti riešutus. Atidėti juos. Obuolius supjaustyti gabaliukais. Keptuvėje išlydyti sviestą, užpilti cukrų, suberti obuolius. Truputuką cinamono. Kaitinti pamaišant. Cukrus ištirps ir susimaišys su iš obuolių išsisyrusiomis sultimis. Kaitinti, kol dalis skysčio nugaruos ir jis liks tirštokas lyg sirupas. Kodėl obuoliai nepavirsta į košę, man yra paslaptis, bet neklausk kodėl, svarbu, kad nesuyra ir man tas patinka. Kai obuoliai suminkštės, užgesinti, leisti atvėsti.

Graikiškas jogurtas labai tirštas, todėl tokiam desertui puikiai tinka. Ir jo jau retsykiais būna pirkti Joniškyje. Taip ir pasikrauname į indelį – keptų obuolių, (šaukštelį slapto ingrediento – vannatallinn, bet nebūtinai), jogurto, dar obuolių, paskrudintų riešutų. Raudonos uogienės šlakelis nebūtinai, nebent dėl grožio.kepti obuoliai

 

Keptos bulvės su grybais “Kaip vakar”

baravykai su bulvėmPonas Didysis Ekspertas papasakojo, kad vakar labai skaniai buvo pasitaisęs bulvių su grybais. Jau ko ko, o baravykų pas mus šiemet baisiai daug. Mes čia visi Jonišky baigiam nublūsti, galim ar negalim, turim laiko ar neturim, paeinam ar nepaeinam, visi lekiam į miškus  grybauti. Pasikaifuodami. Labai daug grybų. Kad vakar Ponui Didžiajam Ekspertui buvo taip skanu, davaj aš jam šiandien vėl pataisysiu. Bulvės, svogūnai ir baravykai… Ė, brolyti, o pasirodo ne taip padariau. Ne ta eilės tvarka ant keptuvės sudėjau… ir nesvarbu, kad gerai gavosi, bet ne pagal receptą “KAIP VAKAR”. “Nu moteriške, ar tu specialiai darai ne taip, kaip aš noriu?”- Ponas Didysis Ekspertas nusivylęs, todėl lekiam vėl į mišką vėl parsivežam grybų, vėl ant keptuvės ir vėl su bulvėm. Dabar – teisinga eilės tvarka.

Keptos bulvės su grybais

  • 5 bulvės
  • 1 svogūnas
  • apie 0,250 ml trumpai apvirtų grybų – baravykų arba raudonikių
  • druska
  • juodi malti pipirai
  • aliejus

Bulves supjaustyti kubeliais ir pamaišant apkepinti aliejuje kad paviršius būtų apskrudęs, o viduje dar kietokos. Užberti smulkiai supjaustytą svogūną ir dar kelias minutes kepti pamaišant. Tada suberti gabaliukais supjaustytus grybus. Užberti druskos ir juodų maltų pipirų. Kepti pamaišant gal kokias 5 minutes, kol bulvės bus minkštos, o grybai peršils.

Baravykus galima kepti prieš tai neapvirus. Tada reikės gal kokių 15 min.

 

Kisieliaus dienos Suomijoje

kava su kisielium

Mes nesugalvojam, kad pusrytinę avižų košę galėtų užsipilti kisieliumi, bet suomiai tai sugalvoja! Pusę lėkštės poskystės košės, pusę lėkštės kisieliaus, bet geriau atrodo kol nemaišyta. (Nesvarbu, kad pilve susimaišys.) Jei nemėgsti košės, gali kisieliumi užsipilti kukurūzų arba kitokius dribsnius. Suomiai kisielių mėgsta ir turi iš ko virti – miškuose bruknių beprotiškai. Nereikia nė į gilyn mišką eiti, kad įsitikintum, užtenka keliu pasivaikščioti, ir tiek pamatai raudonuojant, kad pasidaro slabna. Suveikia rinkimo programa, kaip tyčia neturi nieko pasiėmęs į ką galėtum surinktas berti, suragauji vieną saują, suragauja kitą, trečią… valios pastangomis atsiplėši, galvodams, kam reikėjo eurus bambonkėms švaistyti, jei namiškiams lauktuvių galėjai švarioj gamtoj pasirinkti, ir eini toliau keleliu, o virš galvos tyliai skraido pelėdos.

Mes vis užmirštam, kad kisielius gali būti puikiausiu desertu, ir nebūtų reikalo jokių pyragų, bet suomiai tai neužmiršta! Ant deserto staliuko pastato didelį dubenį rabarbarų kisieliaus ir mažesnių dubenėlių jam įsipilti. Rusų posakis „чайной ложкой кисель хлебать“ (šaukšteliu srėbti kisielių, atseit užsiiminėti nesąmonėmis) suomių nejaudina. Man taip atrodo, juos iš viso sunku sujaudinti, jie yra ramūs ir mėgsta sakyti „joooo“, o tuo labiau srebiant kisielių nėra kur skubėti. Suomių desertas – iš mažų dubenėlių arbatiniais šaukšteliais kabinamas kisielius. Nė dienos be kisieliaus! O pertrauka tarp darbų Suomijoje vadinasi „Kiisseli break“. Nors kavą jie irgi mėgsta. Mums jų kava atrodo skystoka, o italams išvis – kaip vanduo, kuriuo plovė kavinuką. Bet jei taip pasitaikytų, kad suomį gautum į svečius, tai žinok, kad lietuvišku metodu kavą puoduku užplikęs suomio irgi nesužavėsi. Na jei tu pats užplikysi, gal dar tiks, bet jei leisi pačiam… Va vieną sykį ką užtikau suomius virtuvėj išdarinėjant:

suomiu kava

Praliurlino plastikinėje stiklinaitėje mažą skylutę ir filtruoja. Su šakute prilaiko, kad neužsikimštų. Nes jiems neptinka kavoje plaukiojantys tirščiai, o užplikyti taip, kad neplaukiotų dar nesigauna. Bet šiaip jie talentingi.

Mes nesugalvojame, kad iš grybų galėtų uogienę išvirti, o suomiai tai sugalvoja! Nors greičiausiai tik prašmatnesniuose restoranuose. Mes į tokius restoranus nenorim, bet suomiai klasta atvilioja ir užbovyja vaidinimais su meškų kailiais. Atneša miežinės košės, o prie jos nebeduoda kisieliaus. Jau pasijunti sutrikęs, hmmm, o kas čia tame indelyje, atrodo lyg kokie jūros kopūstai? Paragauji, tik tiek aišku, kad saldu ir ne mėsa. O tada suomiai paskelbia, kad grybų uogienė! Kas!!!??? Uogienė? Grybų. Kas per grybai? Tokios formos kaip voveraitės (abiem rankom vaizduoja jų formą, jei nesuprastumėm kas tas yr kantareliai), tokios formos kaip voveraitės, tik rudi. (galvoju, kad uogienė buvo iš  Craterellus cornucopioides, bet koks tikslas dabar gūglį maigyti, jei grybų uogienė suvalgyta jau užužvakar, ir nieko nenutiko).

Dar toks pastebėjimas, jei esi vegetaras, Suomijoje nesidairyk maistelių su užrašu „vege“ ar kaip nors panašiai. Nieks nebus. Suomijoj sakyk „kasvisruoka“. Arba nešiok lipduką su šituo žodžiu ant krūtinės, nes gi kai išalksi, tą žodį kasvisruoka užmirši, nors dabar ir galvoji kad pameni.

Suomija

Kas pardavinėjama šioje parduotuvėje, neužteko drąsos patikrinti. O meilės prisipažinimą suomiai išreiškia prie garažo pastatytu žiguliuku. Raudonu!Suomija

Iš Suomijos, žmogus, grįžti toks sutrikęs, kad vos nuo jos kranto atsiplėšęs, padarai tai, ko niekad gyvenime negalvojai, kad galėtum. Gurkšteli degtinės. Iš viso butelio. Plastikinio. Ups. Graži ta Suomija!

Kavinė, kuri atsidaro tris dienas per metus

viljandi
Įėjus iš lauko, akys dar apžlibę nuo skaisčios saulės. Nesimato, kas viduje, bet kažkas pasitinka. Kavos? Taip, žinoma prašom, tegu aš prisėdu ir palaukiu. Sėdžiu ant sofos, o akys pradeda apsiprasti. Keistas interjeras, kur daug veidrodžių ir daug ryškiai mėlynos spalvos, o ant lubų kažkoks neaiškus aštuonkojis su žibančiomis žvaugždėmis. Prie kito stalo žmonės valgo lakštinius, dar toliau sėdi dviese, šaukštukais kabina ledus, o už baro kažką buria šviesiaplaukės merginos.

Kavos man atneša gražiame puoduke, su šypsena. Išgurkšnoju, pasisėdžiu, jau galėčiau susimokėti ir eiti.

Ir čia prasideda siurpizai. Vietoj sąskaitos man atneša dėžutę. “Mes neturime kainų. Mes esame namų kavinė. Jei kava patiko, įmeskite kiek norite į aukų dėžutę.”

Kurį laiką esu apstulbusi, nes nepaisant visų veidrodžių ant sienų ir ryškios mėlynos spalvos, viskas atrodo kaip normali kavinė. Kitaip kaip būčiau drįsusi čia įeiti. Ant šaligatvio stovėjo staliukas su dviem kėdėmis, durys buvo atidarytos, prie vieno iš staliukų žmonės valgė lakštinius, prie baro stiklinį ąsotį vandens su citrina užtaisinėjo šviesiaplaukės merginos – viskas kaip normalioj kavinėj. O ką reiškia namų kavinė?

“Aš nežinau, kodėl aš tai darau. Tai lyg žaidimas. Kasmet tris dienas per metus mes čia atidarome kavinę. Kitu metu čia nieko nebūna. Šios patalpos būna tuščios.”

“Aš nežinau, kaip aš čia patekau. Tiesiog norėjau kavos…”

“Tai emocijos. Jos pritraukia. Nežinau, kaip paaiškinti žodžiais…”

“Išeitų, kad aš einu gatve, staiga kažkas sutampa emociniame lygmenyje ir jūs mane čia vidun įtraukiate..?”

“Taip, aš manau, kad taip…”

Išeinu vėl į saulę, galvoju, kas čia buvo?- atsisukus žiūriu į medinio apšiuriusio namo duris. Kaip man atėjo į galvą, kad čia kavinė? – nėra jokių požymių. Gardus kavos kartumas burnoje, saulės nutvieksta gatvė, atidarytos raudonos namelio durys.

Ateinu vėl kitą dieną (nes pagal mano apskaičiavimus tai turėtų būti trečia diena kai jie būna atsidarę, o aš noriu kavos ir dar pasitikrinti, kad viskas iš tikrųjų buvo. Ir dar prigalvojau visokių klausimų šeimininkei, nes man labai įdomiai čia viskas atrodo, atsidaro tik tris dienas per metus, o kaip su visa biurokratija, mokesčių inspekcija ir septyniom privalomom kriauklėm? Ir išvis, kodėl tokios ryškiai mėlynos sienos ir žvaigždės ant lubų). Durys uždarytos. Patraukiu, neatsidaro. Lange nieko, aklinai uždengta. Išvis niekur nieko. Jokio judesio, jokio požymio, kad čia kažkas yra. Kad buvo.

Nuotraukoje ne tas langas. Tikrai žinau, kad fotografavau tą namą ir tas duris, ant kurių kitą dieną įžiūrėjau beveik nusitrynusį užrašą “casino” (štai kodėl žvaigždės ant lubų!). Dabar neberandu tos nuotraukos. Paslaptingai dingo.

Rezgu planus, kaip kitais metais vėl važiuosiu ir tikrinsiu – ar atsidarė? Ar yra kavos?

Viljandi, 2014 m. liepa

SÜLTSZALONNA: ant laužo skrudinti lašinukai vengrišku stiliumi

vengiski lasinukaiLietuvio nereikia agituoti, kad paragautų lašinio. Normalus maistas. Net kai kurie vegetarai lašinius valgo, tie, kurie vegetarystę pasirinko ne dėl nežudymo, o dėl sveikatos, nes jų asmeniniai mitybos ekspertai yra išaiškinę, kad lašiniai neturi blogųjų mėsos savybių.

Vengrai rūkytus lašinius irgi pripažįsta, nors ir apibarsto iš visų pusių raudonais saldžiosios paprikos milteliais. Lašinuką pasičirškinti ant laužo – ne stebuklas, matyta, panašiai išbandyta, ragauta, bet SÜLTSZALONNA turi vieną paprastą niunsą. Bulkos riekė. Ant jos vis suvarvinami nuo pakepusių lašinukų kapsintys riebaliukai. Labai paprasta, labai super.

vengriski lasiniai

Bulka su taukiukais labai gardi. Ir kaip anksčiau nesusiprotėjom? Sako, SÜLTSZALONNA yra išgalvota čigonų. Mums parodė ir paragauti davė Gyöngyi. Sakė, taip daro Vengrijoj.

vengriski lasiniai skrudinti

vengriski lasiniai ir Gyongyi