. Septyni virtieniai | Nuotykiai prie puodų, receptai ir virtualios rezultatų degustacijos

Kisieliaus dienos Suomijoje

kava su kisielium

Mes nesugalvojam, kad pusrytinę avižų košę galėtų užsipilti kisieliumi, bet suomiai tai sugalvoja! Pusę lėkštės poskystės košės, pusę lėkštės kisieliaus, bet geriau atrodo kol nemaišyta. (Nesvarbu, kad pilve susimaišys.) Jei nemėgsti košės, gali kisieliumi užsipilti kukurūzų arba kitokius dribsnius. Suomiai kisielių mėgsta ir turi iš ko virti – miškuose bruknių beprotiškai. Nereikia nė į gilyn mišką eiti, kad įsitikintum, užtenka keliu pasivaikščioti, ir tiek pamatai raudonuojant, kad pasidaro slabna. Suveikia rinkimo programa, kaip tyčia neturi nieko pasiėmęs į ką galėtum surinktas berti, suragauji vieną saują, suragauja kitą, trečią… valios pastangomis atsiplėši, galvodams, kam reikėjo eurus bambonkėms švaistyti, jei namiškiams lauktuvių galėjai švarioj gamtoj pasirinkti, ir eini toliau keleliu, o virš galvos tyliai skraido pelėdos.

Mes vis užmirštam, kad kisielius gali būti puikiausiu desertu, ir nebūtų reikalo jokių pyragų, bet suomiai tai neužmiršta! Ant deserto staliuko pastato didelį dubenį rabarbarų kisieliaus ir mažesnių dubenėlių jam įsipilti. Rusų posakis „чайной ложкой кисель хлебать“ (šaukšteliu srėbti kisielių, atseit užsiiminėti nesąmonėmis) suomių nejaudina. Man taip atrodo, juos iš viso sunku sujaudinti, jie yra ramūs ir mėgsta sakyti „joooo“, o tuo labiau srebiant kisielių nėra kur skubėti. Suomių desertas – iš mažų dubenėlių arbatiniais šaukšteliais kabinamas kisielius. Nė dienos be kisieliaus! O pertrauka tarp darbų Suomijoje vadinasi „Kiisseli break“. Nors kavą jie irgi mėgsta. Mums jų kava atrodo skystoka, o italams išvis – kaip vanduo, kuriuo plovė kavinuką. Bet jei taip pasitaikytų, kad suomį gautum į svečius, tai žinok, kad lietuvišku metodu kavą puoduku užplikęs suomio irgi nesužavėsi. Na jei tu pats užplikysi, gal dar tiks, bet jei leisi pačiam… Va vieną sykį ką užtikau suomius virtuvėj išdarinėjant:

suomiu kava

Praliurlino plastikinėje stiklinaitėje mažą skylutę ir filtruoja. Su šakute prilaiko, kad neužsikimštų. Nes jiems neptinka kavoje plaukiojantys tirščiai, o užplikyti taip, kad neplaukiotų dar nesigauna. Bet šiaip jie talentingi.

Mes nesugalvojame, kad iš grybų galėtų uogienę išvirti, o suomiai tai sugalvoja! Nors greičiausiai tik prašmatnesniuose restoranuose. Mes į tokius restoranus nenorim, bet suomiai klasta atvilioja ir užbovyja vaidinimais su meškų kailiais. Atneša miežinės košės, o prie jos nebeduoda kisieliaus. Jau pasijunti sutrikęs, hmmm, o kas čia tame indelyje, atrodo lyg kokie jūros kopūstai? Paragauji, tik tiek aišku, kad saldu ir ne mėsa. O tada suomiai paskelbia, kad grybų uogienė! Kas!!!??? Uogienė? Grybų. Kas per grybai? Tokios formos kaip voveraitės (abiem rankom vaizduoja jų formą, jei nesuprastumėm kas tas yr kantareliai), tokios formos kaip voveraitės, tik rudi. (galvoju, kad uogienė buvo iš  Craterellus cornucopioides, bet koks tikslas dabar gūglį maigyti, jei grybų uogienė suvalgyta jau užužvakar, ir nieko nenutiko).

Dar toks pastebėjimas, jei esi vegetaras, Suomijoje nesidairyk maistelių su užrašu „vege“ ar kaip nors panašiai. Nieks nebus. Suomijoj sakyk „kasvisruoka“. Arba nešiok lipduką su šituo žodžiu ant krūtinės, nes gi kai išalksi, tą žodį kasvisruoka užmirši, nors dabar ir galvoji kad pameni.

Suomija

Kas pardavinėjama šioje parduotuvėje, neužteko drąsos patikrinti. O meilės prisipažinimą suomiai išreiškia prie garažo pastatytu žiguliuku. Raudonu!Suomija

Iš Suomijos, žmogus, grįžti toks sutrikęs, kad vos nuo jos kranto atsiplėšęs, padarai tai, ko niekad gyvenime negalvojai, kad galėtum. Gurkšteli degtinės. Iš viso butelio. Plastikinio. Ups. Graži ta Suomija!

Kavinė, kuri atsidaro tris dienas per metus

viljandi
Įėjus iš lauko, akys dar apžlibę nuo skaisčios saulės. Nesimato, kas viduje, bet kažkas pasitinka. Kavos? Taip, žinoma prašom, tegu aš prisėdu ir palaukiu. Sėdžiu ant sofos, o akys pradeda apsiprasti. Keistas interjeras, kur daug veidrodžių ir daug ryškiai mėlynos spalvos, o ant lubų kažkoks neaiškus aštuonkojis su žibančiomis žvaugždėmis. Prie kito stalo žmonės valgo lakštinius, dar toliau sėdi dviese, šaukštukais kabina ledus, o už baro kažką buria šviesiaplaukės merginos.

Kavos man atneša gražiame puoduke, su šypsena. Išgurkšnoju, pasisėdžiu, jau galėčiau susimokėti ir eiti.

Ir čia prasideda siurpizai. Vietoj sąskaitos man atneša dėžutę. “Mes neturime kainų. Mes esame namų kavinė. Jei kava patiko, įmeskite kiek norite į aukų dėžutę.”

Kurį laiką esu apstulbusi, nes nepaisant visų veidrodžių ant sienų ir ryškios mėlynos spalvos, viskas atrodo kaip normali kavinė. Kitaip kaip būčiau drįsusi čia įeiti. Ant šaligatvio stovėjo staliukas su dviem kėdėmis, durys buvo atidarytos, prie vieno iš staliukų žmonės valgė lakštinius, prie baro stiklinį ąsotį vandens su citrina užtaisinėjo šviesiaplaukės merginos – viskas kaip normalioj kavinėj. O ką reiškia namų kavinė?

“Aš nežinau, kodėl aš tai darau. Tai lyg žaidimas. Kasmet tris dienas per metus mes čia atidarome kavinę. Kitu metu čia nieko nebūna. Šios patalpos būna tuščios.”

“Aš nežinau, kaip aš čia patekau. Tiesiog norėjau kavos…”

“Tai emocijos. Jos pritraukia. Nežinau, kaip paaiškinti žodžiais…”

“Išeitų, kad aš einu gatve, staiga kažkas sutampa emociniame lygmenyje ir jūs mane čia vidun įtraukiate..?”

“Taip, aš manau, kad taip…”

Išeinu vėl į saulę, galvoju, kas čia buvo?- atsisukus žiūriu į medinio apšiuriusio namo duris. Kaip man atėjo į galvą, kad čia kavinė? – nėra jokių požymių. Gardus kavos kartumas burnoje, saulės nutvieksta gatvė, atidarytos raudonos namelio durys.

Ateinu vėl kitą dieną (nes pagal mano apskaičiavimus tai turėtų būti trečia diena kai jie būna atsidarę, o aš noriu kavos ir dar pasitikrinti, kad viskas iš tikrųjų buvo. Ir dar prigalvojau visokių klausimų šeimininkei, nes man labai įdomiai čia viskas atrodo, atsidaro tik tris dienas per metus, o kaip su visa biurokratija, mokesčių inspekcija ir septyniom privalomom kriauklėm? Ir išvis, kodėl tokios ryškiai mėlynos sienos ir žvaigždės ant lubų). Durys uždarytos. Patraukiu, neatsidaro. Lange nieko, aklinai uždengta. Išvis niekur nieko. Jokio judesio, jokio požymio, kad čia kažkas yra. Kad buvo.

Nuotraukoje ne tas langas. Tikrai žinau, kad fotografavau tą namą ir tas duris, ant kurių kitą dieną įžiūrėjau beveik nusitrynusį užrašą “casino” (štai kodėl žvaigždės ant lubų!). Dabar neberandu tos nuotraukos. Paslaptingai dingo.

Rezgu planus, kaip kitais metais vėl važiuosiu ir tikrinsiu – ar atsidarė? Ar yra kavos?

Viljandi, 2014 m. liepa

SÜLTSZALONNA: ant laužo skrudinti lašinukai vengrišku stiliumi

vengiski lasinukaiLietuvio nereikia agituoti, kad paragautų lašinio. Normalus maistas. Net kai kurie vegetarai lašinius valgo, tie, kurie vegetarystę pasirinko ne dėl nežudymo, o dėl sveikatos, nes jų asmeniniai mitybos ekspertai yra išaiškinę, kad lašiniai neturi blogųjų mėsos savybių.

Vengrai rūkytus lašinius irgi pripažįsta, nors ir apibarsto iš visų pusių raudonais saldžiosios paprikos milteliais. Lašinuką pasičirškinti ant laužo – ne stebuklas, matyta, panašiai išbandyta, ragauta, bet SÜLTSZALONNA turi vieną paprastą niunsą. Bulkos riekė. Ant jos vis suvarvinami nuo pakepusių lašinukų kapsintys riebaliukai. Labai paprasta, labai super.

vengriski lasiniai

Bulka su taukiukais labai gardi. Ir kaip anksčiau nesusiprotėjom? Sako, SÜLTSZALONNA yra išgalvota čigonų. Mums parodė ir paragauti davė Gyöngyi. Sakė, taip daro Vengrijoj.

vengriski lasiniai skrudinti

vengriski lasiniai ir Gyongyi

Mantas, kuris eina aplink Lietuvą

Mantas

Paaiškėjo, kad ne tik kelias aplink pasaulį, bet ir kelias aplink Lietuvą eina pro mūsų namus. Tai va, Mantai, nesvarbu, kad visą dieną ėjai, kad kelyje jau šešioliktą dieną, kad sulijai, kad jau po vidurnakčio, dabar, Mantai, klok, ką esi patyręs, ir viskas ką pasakysi netrukus išeis į internetą. Mantas nesipriešino, net nežinodamas, kur jo pasakytas žodis eis, ir neįtardamas, kad darysiu jį virtienių žvaigžde.

Mantas sako, jis buvo ko gera labiausiai kelionei nepasiruošęs žmogus. Jei lažybų bendrovėse vyktų statymai „nueis – nenueis“, jo šansai būtų įvertinti niekingai, nes kelionių patirties jis turėjo nedaug. Paskelbus feisbuke apie būsimą kelionę, atsirado daugybė abejojančių, tačiau ir nemaža palaikančių. Nepažįstami žmonės kvietė užsukti pas juos.

Arčiausiai pralaimėjimo jis buvo antrą kelionės dieną. Sutiko žmogų, kuris įkalbėjo pasukti kitu, neva įdomesniu keliu, visą dieną ėjo kartu, varydamas savo dviratį arba lėtai važiuodamas šalia, ir visą laiką kalbėjo.  Smulkiai apibudindavo kiekvienos pakeliui pamatytos mašinos savybes ir koks jos variklis. Pirmą valandą dar atrodė įdomu… Naujasis pažįstamas pasikvietė nakvynės, už tai buvo apibartas mamos, tačiau ši greit atsileido: „gerai, kad šį kartą parsivedė normalų žmogų, nes praeitą  kartą tai grįžo su bomžu nuo autobusų stotelės.“

Mantas filmuoja gyvenviečių, pro kuriuos praeina, pavadinimus, upes, gražiausias vietas ir sutiktus žmones. Paskui iš viso to padarys filmą. O iš patirtų įspūdžių parašys knygą. Jau maždaug įsivaizduoja, koks bus jos pavadinimas ir viršelis. Gal matė kokių nors įdomių gyvenviečių pavadinimų? Kūčgalis… Pasvalietis. „Ilgai galvojau, kaip vadinasi šio kaimo gyventojai. Jei Pasvalyje gyvena pasvaliečiai, tai Pasvalietyje kas? Pasvalietiečiai?“

Mantas sako, gaila, kad dažnai nežino įdomiausių kelių ir eina tuo, kurį jam parenka navigacija. Kilometras po kilometro artėja link pasirinkto tikslo, kai aplink nesimato nieko įdomaus. Iš pradžių eidamas kalbėjo su savimi, bet maždaug ties Ignalina jau viskas buvo apkalbėta. Tuomet kuria scenarijus Humoro klubui, jei telefono baterija nenusekusi, prisijungia prie interneto, arba skambina draugams ir bendrauja.

Nustebino žmonių svetingumas. Per pirmas 16 kelionės naktų gal 5-6 kartus teko miegoti palapinėje. Jei neturi kontaktų nei kvietimų nakvynei mieste ar kaime, kur jį užklumpa naktis, jis klausia žmonių leidimo pasistatyti jų kieme palapinę. Jaunesni žmonės įsileidžia mielai. Senesni prisibijo. Bet jei gauna pabendrauti ilgiau, greit supranta, kad Mantas ne žudikas anei vagis, įsileidžia ir išpasakoja savo gyvenimus. Kai užsuka pas žmones vandens, neretai yra pakviečiamas ir pavalgyti, ir ko dažniausiai gauna? Gi sumuštinį su dosniai storu dešros griežinėliu.

„Žiniasklaida yra gerokai žmones įbauginusi. „Per televiziją juk neparodys, kad mane jau 16 naktų žmonės svetingai priėmė. Per televiziją parodytų, tik jei man kas nors nutiktų, nes TV nerodo, to, kas gera. Nusprendžiau daugiau niekada neiti kai tamsu. Teko iki vėlyvos nakties eiti į Kaltanėnus. Buvo penktadienio vakaras.  Automobiliai keliu važinėjo labai greitai arba zigzagais, iš jų dideliu garsu trenkė muzika, buvo nejauku. Į Kaltanėnus atėjau apie 2 val. nakties. Tik viename name degė šviesa, bet mane įsileisti bijojo. Pradėjau ieškoti, kur statyti palapinę. Gal prie bažnyčios, bet  pagalvojau, kaip ji ten atrodys ryte, todėl nuėjau į miestelio pakraštį. Pasistačiau palapinę ir prieš užmigdamas, prisirišau prie rankos kuprinę.“

Sykį nakvynei sustojo daugiavaikės šeimos namų kieme. 7 maži vaikai, motina truputį išgėrusi, ir tėvas parėjo vėliau truputį išgėręs, bet buvo labai svetingi, rūpinosi lyg aštuntuoju savo vaiku. Leido kieme pasistatyti palapinę. Tiesa, buvo truputį neramu, kai motina pasišaukusi visus vaikus kažką jiems pašnibždėjo… kažin ką? Gal kad gerai elgtųsi?

Kai eina per mažą miestelį, Mantas neretai jaučiasi lyg eksponatas. Jį stebi vaikai, močiutės už langų (kai jų žvilgsniai susitinka, susinepatogina, kad yra pastebėtos, ir pasitraukia už užuolaidų), ir prie parduotuvių ar barų budintys vyriškiai, kuriuos Mantas vadina miestelių sargais. „Labiausiai mane supranta keliautojai, arba tie, kurie keliautojų yra matę.“

Žeimelyje užsuko į atsitiktinio namo kiemą, ketindamas paklausti, gal galėtų pasistatyti palapinę, ir… buvo atpažintas! „Tu esi tas Mantas, kuris eina aplink Lietuvą?“ – ir Žeimelyje, pasirodo, yra jo feisbuko sekėjų. Jaunas vaikinas, šiuo metu gyvenantis užsienyje ir į Lietuvą sugrįžtantis tik atostogauti, nustebino išsamiomis ir labai įdomiomis žiniomis apie Žeimelį, o šis nedidelis miestelis nustebino, tuo, kad yra toks senas ir pilnas įdomybių.

Tarp Žeimelio ir Joniškio užklupo smarkus lietus su perkūnija. Žaibavo taip įspūdingai, kad norėjosi filmuoti. Tačiau pagalvojo, kad su filmavimo kamera, iškelta aukštyn lyg žaibolaidžiu, gali būti pavojinga. O ko labiausiai bijo? Po šiandienos – žaibų. Šunų. Gyvačių. Ar daug jų matė kelionės metu? Taip, matė… prie Nemenčinės buvo viena, ir žiūrėjo į jį. Bet tai buvo žaltys. Pamatė turbūt visus Lietuvoje gyvenančius žvėris, bėgančius per kelią. Nebėgo tik briedis, jis ramiai ėjo skersai kelio tarp Ignalinos ir Dūkšto.

„Senelis mane lydi kelyje“,- sako Mantas. Kelis sykius jis automobiliu buvo atvažiavęs ten, kur nakvynei sustodavo Mantas. Senelis sakė, kad nori pamatyti tuos miestelius. Tuo pačiu atveža siuntinuką nuo mamos. Maisto ir vaistų, kurių keliautojui galėtų prireikti. Jei ne mama, Manto kuprinė būtų lengvesnė.

Netikėčiausias dalykas, kurį sužinojome apie Mantą, kad jis yra mokęsis operinio dainavimo.

Šiandien rytą  išėjo į Žagarę. Pėsčiomis.

Tšau, Viljandi!

viljandi festivalViljandis yra magiškas miestas. Esu prifotografavusi įvairiausių jo kampelių, šviežiai nudažytų ir apsilupinėjusių durų, sūpynių po didžiuliu ąžuolu, kur po pievą vaikšto antis, labai gražių moderno langų, rožių, skulptūrų, gatvelių ir gynybinių griovių, ir žinoma vaizdą į ežerą nuo Vyšnių kalno. Liepos mėnesį Viljandyje būna Folk festivalis. Šiemet – jau 22 kartą.viljandi festivalAtidarydami festivalį, estai pademonstravo, kad kai kurie berniukai taip niekada ir nesuauga. Net sulaukę žilo plauko, vis dar surenka chebrytę, užsijoja ant tvirtovės sienos likučių ir žaidžia tampydami virvę.viljandi festivalAtidaryti festivalio atvyko Estijos prezidentas, bet paaiškėjo, kad jis irgi neypatingai rimtas. Užlipo ant viduramžių šulinio sakyti atidarymo kalbos, bet pirmiausia pasidarė selfie. Galvojau, paleis į feisbuką, bet ką tik patikrinau… ne, neįsidėjo. viljandi festivalItalas akordeonistas net užsimerkdavo, kad geriau girdėtų. Italai pavarė tokios muzikos, kad ėėėė, brolyti… Jų muzika kilusi iš vorų tarantulų įkandimų. Vorai nuodingi, nuo įkandimo ir numirti galima, jei tik melstumeis ir dejuotum, o nesiimtum priemonių. O tos priemonės – tai būgnelis, mušamas pašėlusiu ritmu, kad nori nenori pradedi šokinėti kaip nenormalus, prakaitas per visas poras srūva, taip ir tarantulo nuodai iš organizmo išgarinami. Buvo su jais labai graži ir smarki  šokėja. Tokių greitų judesių ir tokio jėgiško muzikavimo mano apratas negaudo, taigi konkrečiai šitos nuotraukos momentu Marija dainavo labai lyriškai, taip gražiai, kad akordeonistas net užsimerkė, kad geriau girdėtų.viljandi festivalDainavo apie meilę, kuri taip užima kvapą, kad jin galėtų net numirti.Viljandi folk festivalTuaregas iš Saharos. Mėlynu rūbu, balta skepeta. Kai pakeldavo akis, jo žvilgsnis skriejo kažkur tolyn virš žiūrovų galvų. Grojo elektrine gitara.Viljandi festivalO anam grojant, šitas kalė tokiu būgniuku. Su stručio plunksna, su tuo geltonu brūkšniu per kaktą atrodė įdomiai, todėl fotografai lindo artyn su savo aparatais (terve, Sara Kristiina). Jis su savo būgniuku sėdėjo antram plane, turbūt vienu momentu pagalvojo, kad taip neteisinga visą laiką tik antram plane, todėl pašoko, atbėgo į priekį ir pradėjo ne tai, kad šokti, bet judinti delnus, kartais dar užmesdamas aukštyn koją. Matytumėt, koks patenkintas tuo metu buvo jo veidas.Viljandi festivalEtno histeria – gal 30 žmonių grupė iš įvairių šalių prieš savaitę susitiko Čekijoje, Jižine. Susistygavo instrumentus ir pradėjo kelionę į Švediją kartu grodami, dainuodami, vieni iš kitų mokydamiesi, o ten, kur sustodavo nakvynės, duodavo koncertą. Žinau, kad Lietuvoje jie grojo kažkur netoli Kelmės, gal kas girdėjo? Grojo įvairių šalių liaudies muziką ir dainavo dainas visokiomis kalbomis. Nuotaika iš jų liejosi nepaprastai galinga, o naujos idėjos gimdavo kasdien. Pavyzdžiui po pietų ilsisi pievelėje prie bažnyčios ir kuria planus: “o jei kiekvienas grotų instrumentu, kuriuo niekada negrojo anksčiau? O jei tą instrumentą išsitrauktų burtų keliu… o jei kaip burtus išsitrauktų ir šalies pavadinimą, kurios muziką grotų. Cha, pavyzdžiui gautųsi “pianinas, Bulgarija”. Cha, o gal pabandom šitaip, o gal kitaip…”. Viljandyje jie pabuvo pora dienų, o dabar dar važiuoja link Švedijos mėlynu autobusu. Sako, vietų dar yra, ir jei kas norėtų prisijungti, tai galima.
viljandi festivalŽiūrovai kepė saulėje. Džiaugsmingai. Nesitraukdami. Šokdami ir linguodami į taktą.viljandi festivalPaskui nusikamavę virsdavo į pavėsį aukštielniki. Viljandi festivalO tada vėl kelėsi vėl ėjo, nes programoje daugybė nuostabių atlikėjų.Viljandi festival…ir tiek daug nuostabios, karštos saulės.Viljandi fesivalChorchei irgi karšta. Iš Ispanijos vykdamas į Estiją prisidėjo čemodaną megztinių, striukių – gi į šiaurę. O pasirodo, šiaurėje karšta.
viljandi festival

Kas galvoja, kad estai lėto būdo, turėtų išgirsti šiuos muzikontus, plešiančius “Una paloma blancaaaAAA, jėėėėė…!!!” Grynai estiška muzika man pasirodė kiek monotoniška (ula tula ula mula, ula tula ula mula, tula tula, ula mula), estams labai patinka jų tradicinė muzika, bet paįvairinimui mielai užplėšia “una paloma blankaaAAAA!”viljandi festivalŠokių aikštelėje sukosi Princesė. Kaip gražiai plaikstėsi jos balta suknelė, kokie dailūs sidabriniai jos batukai, ir nieks dar nepripūtė jai į galvą nesąmonių ir abejonių, ar ji tikrai Princesė, ar ji pakankamai graži… Kai atsibosdavo suktis, nužengdavo į pievą ir iškilmingai nuskindavo pienės lapą, pasidžiaugdama, koks jis gražus. O paskui sidabriniai bateliai ją vėl užnešdavo į šokių aikštelę. Suktis vėl.
Viljandi festivalVienas iš festivalio rėmėjų kasdien atgrūsdavo didžiausią furgoną kefyro, kurio visi gaudavo už dyka. Ir jogurto, kuris būdavo išgraibstomas pirmiausia.Viljandi festivalšis muzikantas sugrojo daug gražių dalykų, kai kuriuos jų sugrojo pjūklu. Neįsivaizduojamo grožio garsą galima išgauti braukiant smičiumi per lankstomą pjūklą. Vienas iš dueto Feten Feten.Viljandi festivalĮdomūs ne tik artistai, bet ir žiūrovai, kiekvienas savaip išreiškiantis savo folk nuotaikas. Tas žilabarzdis kol kas nežinau, kas jis yra, bet traukė visų dėmesį. Skirtingai nuo pernai metų, kai buvo atvykęs nebeaišku su keliomis moterimis ir su keliais vaikais, tai šiemet ir moteris tik viena, ir mergytė viena. Gražutė mergytė, per kiekvieną koncertą užkeliama ir pasodinama ant scenos pakraščio, kad vyriškis (tėtis?) galėtų laisvai sau linguoti į taktą ir ploti..
viljandi festivalFestivalio savanoriai šiemet vilkėjo labai gražaus raudonumo marškinėlius. Jų buvo daug, jie nuveikė įvairiausius darbus ir nuo kiekvieno šaligatvio lopinėlio, nuo kiekvienos pievelės surinko kiekvieną koncarą, kad visur būtų gražu. Ir aš tokius marškinėlius turiu!

(Tšau! – estiškai “čiao”)