Tenerifėj reikia tvirtų batų

Tai kur čia tas pensininkų rojus? – trečią dieną jau klausėm savo vadovės, nes būtent tokia yra Tenerifės reputacija. Mes tose vietose nebūnam – atsakė vadovė. Ir labai gerai, nes į pensininkų rojų dar spėsim! O kol kas mus kasryt nuveždavo kažkur, paleisdavo kažkur ir mes išeidavome kažkur. Eidavome visą dieną iki skanaus nuovargio, visą laiką būdavo labai gražu, kasdien vis kitaip, ir visur, visur Tenerifėj reikėjo tvirtų batų.

Žydrą jūrą, tiksliau vandenyną, matydavome kiekvieną dieną, iš toli ir iš arti, iš aukštai ir iš žemai, bet dažniausia pakrantė buvo uolėta ir sunkiai prieinama. Į bangas įpulti turėjom tik dvi progas, ne vienos nepraleidau. Pirmą kartą – per juodus vulkano pelenus nuskuodžiau link šniokščiančių bangų, kurios aptaškydavo ir pargriaudavo, su rūbais, nes maudynėm nebuvo pasiruošta. Antrą kartą, kai mums davė valandžikę arba pasimaudyti, arba pavaikščioti nesąmonių kioskeliuose, tai žinoma, kad pasimaudyti, nors bendrininkų man neatsirado – juodų akmenukų ir plokščių uolų paplūdimyje, kur beveik neįmanoma paeiti, vandeny beveik, oi tai yra visiškai neįmanoma nustovėti, bet vistiek nuostabu.

Viskas buvo nuostabu. Forši! – laiks nuo laiko sakydavau, nes buvau Tenerifėje latvių kalbos mokymosi tikslu. Kiti mūsų žygių dalyviai buvo latviai, taigi toks buvo tas mokymasis, kad eini per akmenis ir laiks nuo laiko pasakai forši.

Kas itin džiugino ir stebino, tai augalai. Tenerifėje yra kelios dešimtys endeminių rūšių, jie niekur kitur pasauly neauga tik čia. Ir jau tikrai nesislapsto! Įsivaizduojat, pienės kaip medžiai.

Lapai kaip pienių, žiedai kaip pienių, netgi nulaužus pienas bėga kaip pienių, tik auga medžiais! Arba ant ilgo sumedėjusio koto viena didžiulė pienės lapų karūna gal metro skersmens, ir žiedai kilstelėti iki praeivio nosies. Gražums ir nuostabums.

Netruko ilgai sužinoti pavadinimą – sonchus canariensis. Buvo pats jų žydėjimas, o kokius pūkus paleidžia peržydėjęs sonchus liko tik spėlioti.

O dar geltonai žydintys alijošiai, ypatingai spygliuotos opuncijos, kurių vaisius kartais nusiskindavome ir suragaudavome, neįtikėtino dydžio paparčių lapai, keturbriauniai didžiuliai kaktusai, agavos, dar kažkokie žali kuplūs kupsteliai, kuriais apaugęs kalno šlaitas atrodė lyg rūpūžės nugara. Daugybė visko, ko nepažinome ir niekad nebuvome regėję.

Arba ypatingi Kanarų salos lauramedžiai. Jie auga tankiais miškais, vadinamais laurisilva, kartu su kitais medžiais sudarydami nuolatinį pavėsį. Vienas iš pažintinių takų per laurisilvą vadinasi Enigma, ir tas žodis tikrai tinka. Ypač kai latvių jauki liaudis nutolsta ir lieki daugmaž vienas, tada ir įneri į enigmą. Deja, vietinių laurų lapai nekvepia, bet pats takas kvepia – drėgme ir paslaptimi.

Visas dienas buvo labai geras oras. Sušlapau tik tada, kai buvau įpuolus į bangas, ir dar kai įėjom į debesį Cumbre de Bolico. Kiek paskui matydavau tą viršūnę, ten visada laikydavosi debesis. Jo viduje šlapia ir vėsu. Ten netgi įtaisytos vandens gaudyklės, gaudančios lašelius iš debesio ir nutekinančios juos į balutes, kad paukštukams būtų kur atsigerti. Mūsų vadovė nebuvo pasiėmusi šiltesnio rūbelio, kitos damos ją apvyniojo rankšluosčiu po jos plona striukyte. Kodėl kitos damos į kalnus vežėsi rankšluostį atsakymo neturiu. Kai vakare šiek tiek pažvarbę važiavome į savo vilą, latviai susitarė, kad pirks kaktusų šnabį.

Pensininkų rojų akies krašteliu irgi pamatėme.

Čia šioj nuotraukoj pensininkai betoniniai, jie be to dar ir sukasi tame bliūde. Realūs mūsų pastebėti pensininkai atrodė panašiai.

Nedaug, bet matėme vietinio ikituristinių laikų gyvenimo. Praėjome kelis vienkiemius, šalia kurių augo apelsinai, bananai, ganėsi ožkos, kudakavo vištos. Buvo vynuogių terasos, bulvių nedideli laukeliai, kur jos pasodintos tiesiog žvyre, o pakraščiai tankiai apžėlę žydinčiomis kalijomis. Banano medį saugojo tokia teta, kai tik praeinantys žmonės sustodavo nufotografuoti augančių bananiukų, ji išeidavo iš namų paburbėti ir žiūrėdavo, kad neskintų ir išvis pirštais neliestų. Buvo netikėta sužinoti, kad į kai kuriuos kaimus kalnuose ir slėniuose keliai nutiesti tik apie 1970-uosius.

Činjero (Chinyero) vulkano apylinkės skendėjo visiškoje migloje. Po kojomis juoda, aplink juoda, laiks nuo laiko matėme užrašų – nelipk į vulkaną, bet miglose nesimatė, kurioj pusėj tas vulkanas. Labai mistiškas vaizdas. Tame juodume kai kur augo pušys labai ilgais spygliais, o ant jų šakų kabojo ypatingai ilgų kerpių kuokštai lyg žali plaukai. Neįtikėtinas dalykas, vietinės pušys yra atsparios ugniai, ne šiaip gaisrui, bet, mums taip sakė, gali atlaikyti iki 1000 C temperatūrą.

Paskutinis vulkano Činjero išsiveržimas buvo 1909 metais. Netoli esančio miesto Santiago del Teide gyventojai jau kelis mėnesius žinojo, kad bus: jautė žemės virpesius, girdėjo dundesius, o lapkričio 18 įvyko išsiveržimas. Atslinks iki jų karšta lava, užmėtys akmenimis, užtroškins karštais dūmais ar ne? Ką daryt, ar jau bėgt susigriebus visą mantą ar… Jie pasiėmė šventųjų atvaizdus, susirikiavo į procesiją ir pradėjo eiti link vulkano rodydami Činjerui savo šventuosius. Ir taip savo miestą išgelbėjo!

Mes Santiago del Teide pagerbėme itin trumpu apsilankymu, tik spėjome pastebėti, kad ką tik buvo migdolų žydėjimo šventė, ir žydinčius migdolus matėme, o visai nedaug paėję jau rinkome prinokusius migdolus nuo medžių, pakelės akmenukais juos skaldėme ir valgėme. Vis galvojau apie šio miesto pavadinimą ir pati sau viena iškėliau versiją, kad Santjago reiškia šventas Jokūbas. Bandžiau savo spėlionėmis pasidalinti su latviais, bet jie nenorėjo į mano versijas gilintis. Važiuojant link nakvynės vilos pradėjo dainuoti, kas buvo labai faina, išskyrus vieną itin keistą dainą. “Tu esi aluminija cūka!” – kas čia per daina, latviai, sakau, kas čia per daina? Tu esi kiaulė iš aliuminio, tu neturi širdies. Latviai nieko neaiškino, sakė čia yra tokia daina, ir kitądien mes tau dar apie omnibusą padainuosim. Nepadainavo. Tiek to, man užteko “aluminija cūka”.

Vieną sykį prikėlė pirmą valandą nakties ir išvežė kopti į Teidės viršūnę. Sakė – per naktį kopsim, o kai užlipsim, bus saulėtekis. Viena madam neturėjo ėjimo lazdų, o be jų kaip pasieksi viršūnę? – tai iš vakaro apieškojome mūsų vilos sandėliukus ir paėmėme jai porą grindų šepečių kotų. Naktį pusę trijų paleido mus kopti. Buvo visiškai tamsu ir labai šalta, be to reikėjo tvirtų batų. Kiekvienas turėjome po žibintuvėlį, kuriuo iš tamsos išplėšdavome po šviesos salelę, kad matytume, kur dėti koją. Dar niekad nebuvau mačiusi tokio ryškumo žvaigždžių.

Be mūsų buvo daugiau kopiančių. Kažkodėl jie buvo greitesni ir mane lenkdavo, tas man nelabai patiko, bet ką padarysi, jie buvo žymiai ilgesnėmis kojomis. Kartais pašnekindavo, parodė, į kokią pusę eiti kai buvau pametusi taką ir stovėjau ant byrančių akmenų truputį išsigandusi. Jie tom savo ilgom kojom suspėjo nueiti iki viršūnės iki saulėtekio. Mes ne, tačiau iš savo vietos irgi labai gražiai matėm nuraudusį horizontą, debesų patalus žemiau ir tą gražų momentą kai patekėjo saulė. Kai kas fotografavo, bet išties tai buvo per šalta nusimauti pirštines ir išsitraukti aparatą. Viršūnę irgi matėm, ji buvo nebetoli. Ant jos susėdę tie ilgesnėm kojom lyg kokiam kinoteatre iš geriausių vietų stebėjo saulės tekėjimą.

Takas link Teidės viršūnės, kuriuo kojos ne taip jau žvaliai dėliojosi. Gerai įsižiūrėjus matosi ir takas, ir einantis žmogus.

Mes irgi užkopėm, bent jau kai kurie. Kraterio panašaus į peklos katilą ten nebuvo, bet tokia dauba, kurioje iš siera apsiburzojusių žiočių rūko dūmai. Vieną nedidelę angą be dūmų pastebėjau visai šalia tako, pabandžiau ranka, tai ohohoj koks karštis iš ten tvoskė. Višūnėje latviai galynėjosi su vėliava. Buvo stiprus vėjas, jie norėjo, kad vėliava plevėsuotų gražiai, bet daryti daug dublių buvo per šalta.

Žemyn leidomės keltuvo gondola. Iš vakaro latviai buvo prisirinkę blizgučių iš kokteilių, tai jais apsikaišėme, nes jautėmės tikrai pakiliai.

Parsigabenti mus atgal į Rygą atvyko ypatingo gražumas lėktuvas, tas kur išdažytas Latvijos vėliavos spalvomis. Pro lėktuvo langelį dar žiūrėjome žemyn į rusvai uždangstytus kvadratus (dabar jau žinojom, kad po dangomis auginami bananai), į Teidę, didingai iškilusią virš debesų ir virš visos Tenerifės, ir virš viso salyno, į žydrą vandenyną. Ar norėtųsi dar sugrįžti? Gal ir taip, nes norėtųsi pamatyti kito metų laiko žydėjimą. Bet sakyčiau pagrindinius grožius jau nuskynėme.

Kai žiūrinėju kelionės nuotraukas, keisčiausia man ta, kur stoviu šalia trimetrinio kaktuso. Tas atvejas, kai paduodi kitam žmogui telefą, nueini į kadrą ir gražiai atsistoji. Nu kam, nu iš tikrųjų kam tokios nuotraukos įdomios?

(kai kurios foto mano, o kai kurios bendražygių, su jų leidimu)

• Tweet
• Buffer
• Pin It