Rudenį palei Mūšą
Išėjome į žygį palei Mūšą.
Pradėjome nuo Dvariūkų užtvankos, kuri pastatyta 1982 metais. Susiformavo beveik 8 km ilgio Dvariūkų tvenkinys, kurį iškart pamėgo žvejai. Į jį buvo prileista karpiukų, paėjo gera žinia, ir prilėkė tiek žvejų, kad, žmonės sako, plūdžių upės paviršiuje buvo daugiau negu žuvų dugne. Visko neišgaudė. Be to internetas sako, kad 2017 metais į tvenkinį buvo paleista starkių ir netgi 680 šamų.
Prie tvekinio tikrai matėm žvejų, bet ką jie gaudė ir pagavo, netyrinėjome.
Padarė įspūdį pati užtvanka. Įrengti didingi šliuzai. Buvome girdėję, kad yra ir hidroelektrinė, tai dairėmės, kur ji yra. Nusprendėm, kad tai vienam pakrašty prigludęs nedidukas namelis.
Netoli užtvankos yra kažkokios gamybos pastatai. Nežinau iš kur man susivaideno, kad ten gaminamas alus, bet ne ne ne, pastatai atrodė ne kaip alus, o visai kitaip, ir man yra šiokių tokių spėjimų, kas vyksta už aukštos aklinos tvoros, per kurią lipti pavojinga gyvybei, bet nieko tikro nežinau.
Žemiau tvekinio Mūša suseklėja ir susiaurėja. Visai netoli nuo Dvariūkų yra dar vienas tiltas – link Raudonpamūšio. Mes kol kas buvome kitoje pusėje, ne ten kur Raudonpamūšis, ir iš tolo bandėme įžiūrėti ką nors raudoną, iš kur toks pavadinimas. Aš dar norėjau pamatyti vilnų karšyklą, nes iš vaikystės buvo neryškus prisiminimas, kad ligtais iš Balkaičių veždavo karšti vilnas į Raudonpamūšį.
Be to mus domino, ir netgi labai, Raudonpamūšio atodanga. “Raudonpamūšio atodanga dolomitinė, stačiame Mūšos upės krante driekiasi 35 m, jos aukštis – 4 m. Geriausiai matoma nuo priešingo kranto”. Tai ir bandėme į ją žiūrėti nuo priešingo kranto.
Krantas buvo viskuo apaugęs, bet mums ne kliūtis netgi už žmogų dvigubai aukštesnės dilgėlės. Per eglynus ir šabakštynus prasibrovėme link upės, bet kad būtų atsivėręs įspūdingas atodangos vaizdas, tai ne, nepasakyčiau.
Ėjimas paupiu buvo gražus. Pakankamai ilgai netgi buvo keliukas pakrante, nors žemėlapiai jo nerodė. Jau atrodė, kad keliukas pasibaigs ties vienkiemiu, bet ne, praeidavo sodybos pakraščiu, ir aploti šuniuko, eidavome toliau. Iš tos nuotraukos nesimato, bet tarp ožekšnio ir ano namo teka Mūša.
Senos kapinaitės, galėtų net praeiti jų nepastebėjus. Pirma pamatėme samanotų akmenų tvorą, o paskui ir kelis metalinius kryžius. Ant akmens iškaltos raidės buvo sunkiai įskaitomos…
Nedidelio kaimelio sodybos buvo bele kuo apaugę, bet gyvos. Vienam kieme netgi stovėjo palapinė – taip ir įsivaizduoji nuotykių pilną vasarą pas senelius.
Kitos sodybos šeimininkai, atrodė, puikiai suprato, kokioje įstabioje vietoje stovi jų namas ir pradėjo tvarkybos darbus visą gražumą atskleidžiančius.
O štai ir Skalių atodanga. Įsivaizduojate, ši dolomito siena sumūryta prieš 350 milijonų metų! Mi-li-jo-nų! Anksčiau (bet ne prieš milijonus metus, o gal prieš kokį šimtą) dolomitą bandyta skaldyti tvartų pamatams. 1974 m. atodanga paskelbta valstybės saugomu gamtos paminklu. Panašiai tuo pačiu metu čia buvo įrengtas kalnų technikos kliūčių ruožas – treniruodavosi alpinistai.
Tikrai įspūdinga, galima dairytis nuo viršaus, yra laiptukai palipti žemyn.
Už Skalių kalno (ant kurio yra laužavietė), nebelieka jokio keliuko palei Mūšą, todėl prasideda kitokie smagumai: brautis per aukštą žolę, pakeliant joje įsitaisiusias stirnas, eiti dirbamos žemės pakraščiu, kai prie batų lipinasi storas molingas sluoksnis, visokiais būdais skersuoti į Mūšą įtekančius upeliukus, kuriuos mano kelionės draugės visus vadino ezousais (tik joms dviems suprantamas prisiminimas apie Kiprą).
Vienam kadre auksinio rudens vaizdas, o visai nedaug paėjus – beveik pavasariškai žalias. Tai aišku, kad nenuobodu eiti! Jau nekalbant apie tas šešias stirnas viena eile sugulusias žaliame lauke. Tarp jų vienodi tarpai, gal kokie 4 metrai, jos gulėjo galvas pakėlusios, ausis išplėtusios ir stebėjo mus klampojančias.
Švobiškio kaimas. Kol kas stebime jį iš priešingo kranto. Yra Švobiškio užtvanka, suformavusi tvenkinį, kuris atrodo, kaip Mūšos praplatėjimas. Užtvenkta 1919 metais. Šiek tiek žemiau – Švobiškio siaurojo geležinkelio tiltas per Mūšą, kuriuo dabar važinėja automobiliai. Mes matėme didingas tilto arkas ir aš taip galvojau, kad būtent per tą tiltą pateksime į kitą krantą.
Bet čia žemiau užtvankos yra akmenys… tai madamos sugalvojo, kad į kitą krantą perlips per tuos akmenis. Aš giedojau giesmę “ne, ne, ne”, bet kai jos nuropojo beveik keturpėsčios, tai ir aš iš paskos. Turime ėjimo į kitą krantą nuotraukų ir kitokios vaizdinės medžiagos, bet nerodysiu. Atrodo, kad akmenys labai patogiai išsidėstę, o mes tokios kerėplos nepastraksinčios nuo akmens link akmens. Bet jie slidūs. Mūsų kalnų batai neranda sukibimo, o visą persikėlimo žygį lydi vandeninių mėtų kvapas, nes jų sudžiuvę stiebai išsidraikę ant akmenų.
Švobiškio bažnyčia, nesvarbu, kad su visokiom banguotom ir vingiuotom renesanso linijom, ji yra evangelikų reformatų. Dabartinės išvaizdos pastatyta1789 m.
1606 m. Upytės pavieto bajoras Martynas Švoba įsteigė evangelikų reformatų parapiją. Jis testamentu visus savo turtus paskyrė Švobiškio bažnyčios pastatymui. Be to pagal testamentą dvaro lėšomis turėjo būti išlaikomas mokytojas ir kunigas, turėjo būti pastatyta prieglauda ir išlaikomi joje seneliai ir invalidai.
Testamento teksto fragmentas, kurį radau vikipedijoje, yra nuostabus, ypač nuo žodžio “kumelėmis”. „Aš, Martynas Švoba, dovanoju dvarą Švobiškį, stovintį ant upės Mūšos, su miesteliu Švobiškiu, su bažnyčia, visais kaimais, žeme ir valdiniais: su kaimais Žydoniais, Bonžoniais, Pivovarais, Narykoniais, Janiūnais (dabar Joniškėlis), Parobkais, – su visais trobesiais, gyvuliais, arkliais ir kumelėmis, su javais iškultais ir svirnuose sukrautais, su pievomis ir su ariama žeme, su tvenkiniais ir malūnais, su pusčia – giria prie Joniškiu ir miškais, su gojais, su aviliais ir bitėmis, su bajorais, žmonėmis, su bernais ir jų žmonomis ir vaikais – visa tai duodu, dovanoju ir amžiniems laikams užrašau Dievo garbei ir Švobiškio bažnyčios naudai.”
Virš įėjimo į bažnyčią užrašyta “ATIDUOK SAVO ŠIRDĮ!!!”, pala, ne. Užrašyta “Atiduok garbę Dievui”.
Mes neapžiūrėjome viso Švobiškio. Avansu nusprendėme, kad pati gražiausia bus Mūšos gatvė, ja ir nuėjome. Nes be to ji vedė į namų pusę! Iš pradžių buvo apsupta namų. Paskui medžių…
…rudenėjančių laukų su karvėmis ir vienišais ąžuolais.
Keliukas ėjo aukštuma. Mūšą matėme nuo viršaus. Virš galvos skraidė trys gulbės, dvi baltos ir viena pilka. Pirmiausia išgirsdavome sparnų šnaresį, tada jas pamatydavome. Apsuko virš mūsų keletą ratų ir nusileido vandenin. Išties gana daug vandens paukščių matėme, įskaitant gulbes ir pilkąjį garnį.
Tik negalvokit, kad čia prastas keliukas. Jis kur kas geresnis už tas žygio atkarpas, kur nebeliko jokio keliuko, už žolių tankumynus, arimus ir rapso lauką, per kurį nuzvimbė bekelę mėgstantis motociklininkas. Kaži, ar jis suprato, kad buvo sutikęs Tris madamas? Kad tris, nu tai ja, bet kad madamas…?
