Neverta atidėlioti pirmų kartų
Pamatai šviežutėlį baltutėlį sniegą, į kurį kažkas krenta aukštielninkas daryti angelo, ir pagalvoji, kad tu dar niekada šitaip… Ir tada… ką? Krenti į sniegą ir plasnoji? Dar ne, dar suabejoji… negi tiesiog dabar?… o kaip čia atrodys? Pasižadi būtinai kada nors padaryti savo sniego angelą? Kada nors… Čia pat yra Cvajka, “Neverta atidėlioti pirmų kartų”- sako jis, tada tau daeina, kad tai tikrų tikriausia išmintis, dėl kurios verta dabar o ne kada nors tėkštis į sniegą.
Paskui valgome ledus. Nes netikėtai atsiranda visko, kas reikalinga jiems pasidaryi:
- idėja (“pasidarom ledų!)
- tinkamas indas (pati nežinojau, kam nešiausi tą runduliuką, o pasirodo – ledams)
- kondensuoto pieno (mažiukas indelis Emilijos kuprinėje)
- šaukštas
- ir mes.
Pasemti indu puraus sniego. Sumaišyti jį su kondensuotu pienu. Gatava.
Į antrą bandymą šliūkštelėjome šlakelį likerio “Vanna Tallinn” – skonis dar pagerėjo, tačiau nežinau, ar man tik taip atrodo, ar iš tikrųjų ledų struktūra pasidarė grubesnė, nebeteko purumo. Gal taip suveikė likeryje esantys laipsniai?
Ledai buvo išrasti visai ne šiaurėje, kur sočiai sniego. Kas norėtų ledų šiaurėje? Ledai buvo išrasti kalnuose, kur saulei šviečiant norisi išsirengti, nors aplink spindi sniegai.
Ar aš tikrai gerai supratau? Sniegas su kondensuotu pienu??? Aš irgi išbandyčiau 😀
taip supratai, Julija – tik sniegas su kondensuotu pienu
Pingback: Karšto vyno taurė su prieskoniais | Septyni virtieniai
Pingback: Slovakiškos “haluški” | Septyni virtieniai