Čiatura
Čiatura – miestas Gruzijos vakaruose, Imeretijos regione. Nuo 1879 m. Čiatura – stambus mangano gavybos centras. Įvažiuojant į miestą pasitinka ženklas, kurio centre kalnakasių vagonėlis ir mangano cheminė formulė. Iki pirmojo pasaulinio karo Čiaturoje buvo išgaunama daugiau nei pusė viso pasaulio mangano.
Miestas yra slėnyje prie Kvirilos upės ir abiejuose krantuose, kylančiuose aukštyn
Čiatura pastatyta kaip mangano kasėjų miestelis. Darbininkams, per ilgas pamainas pavargstantiems kasyklose reikėjo patogios susisiekimo sistemos, kaip pasiekti darbą, kaip po pamainos grįžti. Šlaitai taigi labai statūs, vaikščiojimas į darbą-iš darbo pribaigtų. Inžinieriai ieškojo būdo, kaip būtų galima judėti iš vieno miesto pakraščio į kitą, galiausiai nusprendė, kad patogiausia būtų judėti pakabinamų lynų keliais. 1954 m. buvo nutiesti lynų keliai, vieni žmonėms, kiti mangano rūdai gabenti.
Keltuvų stotys pastatytos puošnios lyg rūmai – su kolonomis ir lipdiniais. Kažkada buvo labai gražios, kažkada čia atveždavo turistus parodyti gražaus sovietinio pramoninio gyvenimo. Dabar daug kas pasikeitę, sužlugo pramonė, gyventojų sumažėjo daugiau nei dvigubai, o gražieji rūmai- stotys stovi neremontuojami.
Bet keltuvai vis dar veikia. Gražios ir truputį liūdnos keltuvių darbuotojos užgabena į kalną (kur nieko įdomaus nerandame, tik kryžių, kelis namus ir karves), ir žemyn.
Keltuve yra senovinis telefono aparatas.
“Tai aišku, kad veikia!”- sako darbuotoja.
su mumis kartu keliasi du korėjiečiai turistai ir kelios vietinės moterys, ir mergytės, grįžtančios iš mokyklos
Gyventojų labai sumažėje, todėl tik kai kuriuose butuose gyvenama. Kituose nebelikę net langų.
Į vieną iš šių namų pareina iš mokyklos kelto pakeleivės mergytės.
Pasikėlus į kalną nelabai yra ką veikti, todėl netrukus leidžiamės žemyn.
1954-ųjų metų mechanizmai vis dar veikia.
Čia kitas vagonėlis, jame irgi yra telefonas. Mums čia egzotika, viskas taip įdomu… vietinei moteriškei tai kasdienybė. Užklystantys viską fotografuojantys smalsuoliai irgi tos kasdienybės dalis. “Ar jūsų nenervuojame, kad čia nuolat braunamės ir viską žiūrinėjame?’- klausiu jos. Ne ne, labai gerai, kad atvažiuojate – sako.
Korėjiečiai parodė, kaip ją nufotografavo šalia senovinio telefono aparato. Turistų čia nėra daug. Beje, keltuvais visi važinėja nemokamai.
Netoli Čiaturos tiesiog kalno šlaite, uoloje yra Mgvimebi vienuolynas. Turistų nenumindžiotas. Jei niekas neparodytų, ko gera nelabai ir rastumėme takelį, vedantį aukštyn, po to – tunelį, kuriuo reikia praeiti, kad patektumėme į vienuolyno teritoriją.
Vienuolynas XIII amžiaus. Yra labai vertingų freskų. Nuo Čiaturos iki Mgvimebi vienuolyno visai arti ateiti pėsčiomis. O iki kitos stebuklingos vietos kiek toliau (gal 15 km?). Patekti ten viešuoju transportu nėra paprasta.
Bet kaip nors – pėsčiom, ar autostopu, ar gal bent kiek pavyks mikriuku, kaip nors vistiek ten patekti reikia, nes… nu labai labai.
Ant uolos yra vienuolynas Kacchi Sveti. Jame būna tik vienas vienuolis atsiskyrėlis, kuris už mus visus meldžiasi. Užlipti ten galima kopetėlėmis. Pas jį nedaug kam galima užlipti, o moterims niekada negalima. Apačioje irgi vienuolyno teritorija, ten eiti galima. Ten yra koplytėle, gyvena kiti vienuoliai. Yra lynas, kuriuo ant uolos vienuoliui užkelia krovinius. Ten gera.
