Saksonijoj, Dailininkų kely pas dailininką, kurio nesutikome
Kristoferi!!! Kristoferi!!! – šūkavau aš šaltame keistame koridoriuje, pilname paveikslų. Mes buvome Dailininkų kelyje ir turėjome miegoti dailininko namuose. Aš visai netyčia buvau pataikiusi tuos namus užsakyti, nes ieškojau nakvynių žemėlapio bakštymo būdu (“pabandau čia, o gal čia”), ir kai Kristoferis pažadėjo nakvynę, kai pravesiu jam pinigų, tik tada išaiškėjo, kad čia būtent TAS, Emilijos skaitytos knygos herojus, dailininkas, labai įdomus žmogus ir tt.
Tai va, mes jau atėjom. Pasibeldus į jo namus, nieks neatsiliepė. Durys buvo neužrakintos. Įėjau vidun ir sušukau kelis kartus gal Alio! ar gal šiaip kokį žodį. Nieks nieko. Kelionės draugės visos geltonais lietpalčiais stovėjo už tvoros ir laukė kas čia bus. Įėjau vidun, nėr žodžių apsakyt, koks ten dvelkė šaltis, bet kvepėjo duona, o žmonių nebuvo. Ėmiau šaukti KRISTOFERI!!! palipus kelis laiptukus aukštyn, paskui laiptukus žemyn, paskui eidama koridoriumi tarp begalybės paveikslų atidarinėdama paeiliui visas duris. Rasdavau tik bardaką, negyvenamus kambarius, prikrautus paveikslų ir sulūžusių daiktų.
Kaži kur mes čia miegosim? Ir kodėl nieko nėra?
Vienas duris atidarius pamačiau kelias dviaukštes lovas, bet jos buvo sujauktos, o vidury kambario ant staliuko stovėjo kažkoks maistelis ir puspilniai puodukai. Nu ne!
Kristoferi! Kristoferi! – dar šaukiau. Nors beveik jau norėjosi dainuoti “Nepej vina, Gertrūda”.
Vėl išėjau lauk prie mažo baseiniuko su kurkuluotu vandeniu. Bijojau net pažiūrėt į kelionės drauges geltonais lietpalčiais, nes buvo nuojauta, kad joms nepatiks. (Tik po dvejų dienų sužinojau, kad jos tuo metu čiupinėjo gluodeną.) Aš čiupinėjau telefoną, bandydama susiorientuoti, kokiu numeriu turiu skambinti, nes tas, kur užrašytas ant durų, buvo be vokiško kodo.
Paskambinau. Atsiliepė. Pasakė, kad jis dabar Londone ir kad mums paruoštas kambarys numeris kažkoksai ten. Kur jis yra? Ir tada jis man ramiu kantriu balsu liepė eiti koridoriumi iki merginos, kuri pavaizduota visu ūgiu ir visiškai apsirengusi. “Kad čia tamsu, aš merginos nematau” – dejavau. Sakė, kad turi užsidegti šviesa nuo judesio, bet kažodėl buvo tamsu, ir aš blūdinėjau koridoriumi tarp paveikslų su Kristoferio balsu prie ausies.
Tada koridoriumi prabėgo vaikas. Neatrodė visai tikras. Bet šviesa užsidegė, ir pamačiau merginą visu ūgiu visai apsirengusią, tai yra paveikslą jos.
Kristoferis telefonu man aiškino, kiek žingsnių ir į kokią pusę paeiti nuo tos merginos, ir pagaliau valio! Atidariau duris, už kurių buvo mūsų kambarys, jame raudonos sienos, dviaukštės lovos su baltom paklodėm ir valio valio, pakūrenta krosnelė.
Mes tam kambary tuoj užveisėme savo bardaką. Kai penkiose kuprinėse ieškai reikalingo daikto, bardaks garantuots.
Tik po kurio laiko Emilija pastebėjo, kad vienas raudonas paveikslas virš lovos sutvertas iš triusikučių ir liemenukų, nudažytų raudonai. Kitas buvo panašus į raudoną kūną, nes aiškiai matėsi papai ir pilvo rinkiai, bet galvos nebuvo.
Mes svarstėme, po kuriuo iš šių paveikslų miegojo kunigas, apie kurio tūkstančius žingsnių Emilija buvo skaičiusi knygą . Mums jau buvo faina.
Atėjo Kristoferio giminaitis, mus dėl visko padrąsino, pasakė vaifajaus slaptažodį ir išsinešė lauk katiną geltonom akim.
Kristoferis vis rašė žinutes vieną po kitos kad praneščiau jam visų mūsų vardus ir kiek kuriai metų. Nu kad reikia, tai pranešiau. Bet jis vistiek ant popierių atspausdino mano vardą Daniela, nors aiškiai parašiau, kad Dalia. Arbatai gerti iš virtuvės atsinešėm porceliano puodukus ir iš įvairių daiktų susikonstravome stalą.
Taip ir nesupratau, ar tas berniukas, kur prabėgo koridoriumi ir užsidegė šviesa, ar jis kažin buvo iš tikrųjų, nes tik aš viena mačiau.
