Harira – o jeigu būčiau aš Maroko moteris…

по русски

O jeigu ne Lietuvoj lietingoj būčiau aš gimus, jeigu ne čia, kur rytais rūkai ir vasaros žalios… jeigu būčiau gimus aš apelsinų šaly Maroke…

…susivyniočiau aš į tamsiai raudonus šilkus, susivyniočiau visa, tik žibėtų mano juodos akys, po šilkais kas žingsnis cinksėtų aukso papuošalai ant mano slėpiningo kūno, į raudonus šilkus susivyniojusi išeičiau aš į turgų kartu su septyniomis savo seserimis, pro spalvingus prekystalius eičiau, kur kilimai kabėtų ir sidabro indai, spalvingi kvapnūs prieskoniai kalnų kalnais supilti…

…pro nuleistas blakstienas aš viską stebėčiau, ir akys mano su niekieno akimis nesusitiktų, bet daug ką pastebėtų, ir nusipirkčiau aš ėriuko kulšį, nes mėsos pardavėjo rankos būtų gražiausios rankos pasauly, ir neštų mano pirkinį jauniausioji iš septynių seserų, eidama per žingsnį nuo manęs atsilikusi, kas žingsnis savo aukso papuošalais po šilkais cinksėdama…

…ir dideliame katile virčiau aš harirą, kurią vakare po svarbių reikalų dienos, po ilgos ramadano dienos valgytų Mano Vyras ir Valdovas, kuris, tačiau, nežinotų, kad dalį dienos praleidau prie kompiuterio, kurio klaviatūroj vietoj raidžių arabiški kabliukai, ir kad internetas visagalis mane su tolima, nesuprantama, žalia, ūkanota Lietuva būtų buvęs sukontaktavęs, kurioje neįsivaizduočiau, kaip reiktų gyventi valgant  ružavus šaltibarščius.

Receptas sujungtas iš čia ir čia:

2 vištienos šlaunelės (arba jautiena, arba aviena, bet dviejų jaučio šlaunelių gali būti per daug)
3 šaukštai aliejaus
sauja kalendros
sauja petražolių
1-2 saliero stiebai
1 didelis svogūnas
2-3 skiltelės česnako
1 sauja avinžirnių
cinamono miltelių
kurkumos
imbiero miltelių
maltų juodųjų pipirų
400 g pomidorų minkštimo
sauja lęšių
sauja vermišelių
1 šaukštas miltų

Avinžirnius reiktų užsimerkti iš vakaro ir išvirti atskirai.
Dideliame puode storu dugnu užkaitinti aliejų ir jame apkepinti mėsą, supjaustytą gabaliukais (sukapotą su visais kauliukais), pasmulkintą svogūną ir česnaką ir visus prieskonius milteliais.
Užpilti 2-3 l vandens, padruskinti, dėti virtus avinžirnius, lęšius, pomidorų minkštimą, saliero stiebą, kapotas petražoles. Maždaug po 50 min sudėti vermišelius ir dar 10 min pavirti.
Kai viskas bus išvirę ir paragauta, kad netrūksta nei druskos, nei aštrumo, sumaišyti miltus su vandeniu iki skystos konsistencijos, kurią maišant supilti į puodą, kad harira sutirštėtų.

Skaičiau internete, kad harira srebiama ramadano metu vakarais, nes per dieną jie pasninkauja, o saulei nusileidus nebe. Dar harira tiekiama po vestuvių nakties.

Ir dar skaičiau, kad marokiečiai mėgsta gerti labai saldžią žaliąją arbatą su mėtomis (po 4 šaukštukus cukraus į stiklinę), kurią pataiso gražiuose sidabriniuose arbatinukuose, o paskui pila į stiklines iš pusmetrinio aukščio, kad krisdama arbata suputotų, o viskas aplink pakviptų gaivinančiom mėtom.

Ak, nesu aš Maroko moteris… be reikalo pasakiau Ponui Didžiajam Ekspertui, kad gaus sriubos. “Ar jau nebemoki skystos sriubos išvirti?” – nusivylė anas. Taip, sakė, kad skanu, bet geriau neanonsuoti, kad sriuba. Tiesiog harira.

Pažiūrėk dar:

9 thoughts on “Harira – o jeigu būčiau aš Maroko moteris…”

  1. …ot nežinau kaip tame Maroke.
    O kaip ten yra?
    Ant visų retai gaunamų mano vaikystės apelsinų būdavo lipdukai “Maroc”, nu jei ten apelsinų yra, puiki šalis turėtų būt.

  2. Jei saugiai, su gidu, galima pamatyt ne tiek gražių, kiek įdomių dalykų, ypač jei žmogus esi smalsus…Bet jei savarankiškai, tai tuomet reiktų stipriai pasiruošti, nes kitaip gali kilti noras “nešt muilą” kuo greičiau, nebent žmogus esi labai aštrių pojūčių ir įspūdžių mėgėjas. Tavo fantazija romantiška ir per graži…:)

  3. To Ausrra: Mieloji, oi, kaip gražu tame Maroke tik kiekvienas ieškome sau mielų dalykų. Prieš 3 dienas grįžau ir jausmas toks, kad praeitam gyvenime šioje šalyje ir gyvenau.

    Skaičiau šį mielą straipsniuką ir jausmas, kad tai apie mane. Harira Maroke visuose miestuose skirtinga. Šiaurėje – Fese – ji daug aštresnė, kvapnesnė. Marakeše įgauna saldumo poskonį, o štai pietuose – Sidi Ifni miestelyje Harira tiršta ir soti. Deja, tikrąją, neadaptuotą turistams, patartina valgyti tose užeigose, kuriose matyti daug vietos gyventojų.

  4. Niekada Maroko neiškojau jokių gidų pagalba. Visą grožį nuo šiaurės – Feso iki paties pietinio Maroko taško – Sidi Ifni, atradau pati. Ir tai buvo patys gražiausi atradimai mano gyvenime. Dabar ir kitiems rodau tą grožį. Ne kartą sakiau ir sakysiu – tai šalis, saugesnė už mūsų Lietuvą. Žmonės šimtą kartų draugiškesni ir nuoširdesni už mus. Tolerancijos ir geranoriškumo mums tik pavydėti baltu pavydu.
    Per keturis kartus, kuomet lankiausi Maroke, niekas mūsų neapgavo, neapiplėšė. Net leidusis į, atrodytų, beprotišką avantiūrą, likau gyva ir labai laiminga.
    Svarbiausias aspektas važiuojant į arabų šalis – geranoriškumas šiai kultūrai. Mes, turistai, jiems tik maži vabalėliai, neturintys jokios teisės reikšti nepasitenkinimą ar bandyti įvesti europietišką tvarką. Niekas mūsų nekviečia, patys braunamės. Kai jau savo noru keliaujame, būkim malonūs ir pasidžiaukim jų bendravimu, pagarba senoliams, meile vaikams.
    Niekur pasaulyje neteko matyti, kokia meile spinduliuoja tėvai, vesdamiesi mažus vaikelius, koks džiaugsmas sutikus draugus su vaikais.
    Ir visiškas mitas, kad moterys šioje šalyje užguitos, žeminamos ir visaip kitaip engiamos. Teko ne kartą lankytis vietinių namuose ir matyti, kad moterų valdžia – vienintelė ir nenuginčijama. To pavydėtų net ir labiausiai užkietėjusios feministės :)

  5. Kristina, o aš tavo atsiliepimą skaitydama labai džiaugiuosi, ir šildo jis mane šildo, ačiū

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *

You may use these HTML tags and attributes: <a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <strike> <strong>