Žibuoklės demaskavimas

Aš jau seniai įtariau, kad čia kažkas ne taip.

Kaip gali būti žibuoklių aromatas, jei žibuoklės nekvepia?!!! O gal jums kvepia? Tos pirmos žibuoklės, tie pirmieji pirmieji žiedai, kuriais pražydę kalnelių kalnelių šlaitai, ar kai pasimerkiate kambary, visi namai prisipildo aromato? Va šitos:

Aš, patikėkit, ne juokais buvau nosį į tą žiedą įkišus, ypač tada, kai vienam internetiniam forume mane bandė nuginčyti, kad atseit jiems kvepia. Man ne.

Dabar užėjus smalsumui susipažinti su valgomais žiedais, vis užtinku minint žibuoklę.  Vieni rašo – žibuokles valgykit, riešutų skonio, kiti perspėja, kad žibuoklės, kaip ir kiti vėdryninių šeimos augalai, yra nuodingos.

Mano dabar nuolat vartomoje labai puikioje knygoje rašo: “vienas elegantiškiausių deserto priedų – cukrinti žibuoklių žiedlapiai”, ir dar daugiau, apie tai, kaip galima sirupus iš žibuoklių daryti, kaip austrai merginas cukruotomis žibuoklėmis vilioja.  Ar šitomis, vėdrynų šeimos žibuoklėmis, kurių lotyniškas pavadinimas Hepatica nobilis?

Tai kad ne!

Viola odorata. Ne tokia graži, ne taip dažnai skinama ir dovanojama, ne tiek apdainuota, bet ji yra nuostabiai kvepianti, todėl komponuojama į kvepalus. Ji yra cukruojama kaip elegantiškiausias desertas, ypač Tulūzoje, ją mėgo valgyti Austrijos imperatorė ir uostyti Napoleono žmona, ja puošiami tortai, saldainiai, zefyrai ir austrų mergičkų širdys. Viola odorata. Kvapioji našlaitė. Atrodo šitaip:

Lietuviai, nerupšnokim žibuoklių! Ir nerašykim knygose kad jas valgo Tulūzoje.

Nuotraukos iš vikipedijos.

• Tweet
• Buffer
• Pin It