“…jis paseno ir sėdėjo su savo sena pačia prie žydinčio šeimedžio krūmo…”

Juoduogis šeivamedis (lot. Sambucus nigra) – 3-6 m aukščio krūmas ar nedidelis medis.

Kur auga?

Visur! Kur tik jam leidžiama. Nors labiau mėgsta derlingą dirvą. Dažniausiai išdygsta savaime (sėklas išnešioja paukščiai), o visokiose dykybėse, krūmynuose ir apleistose vietose niekas jo nenugalabija.

Vietinis ar atvykėlis?

Yra nuomonė – kad tai atvežtinis augalas, iš pradžių pradėtas sodinti dvarų parkuose, o iš ten nekontroliuojamai paplitęs. Tačiau tai, kad jis garbinamas senovės baltų, leidžia manyti, kad pagonybės laikais bent viena iš šeivamedžio rūšių buvo gerai žinoma Lietuvoje.

Kodėl taip vadinasi?

Pavadinimas šeivamedis greičiausiai susijęs su šeivikauliu – pagal panašumą su tuščiaviduriu kaulu. Kartais vadinamas šeimedžiu. Liaudiški pavadinimai – bezdas, bezdis, bezdalas, smirdeklis, dvakas, kiaurmedis, sambė, štrukas, kurklis. Įdomu, kad pavadinimas „bezdas“ nesiejamas su bezdėjimu, bet su lenkišku augalo pavadinimu „bez“. Latviškai vadinamas „plūškoks“, o lotyniškai – SAMBUCA!

Žiedai

Žydi birželio pradžioje. Kremiškai balti žiedai, susitelkę į 10-25 cm skersmens plokščius skėtinius žiedynus, panašūs į ažūrinius nėrinius. Naudojami sirupui, arbatoms. Italijoje žiedais aromatizuojama duona, vadinama  “pane col sambuco”.

Uogos

Vasaros gale-rudenį ( rugpjūtį-rugsėjį) sunoksta  juodos, kekėse susitelkusios uogos, kuriomis minta paukščiai. Uogos nėra gardžios. Nevirtos nenaudojamos. Iš jų gaminama uogienė, želė, vaisių vynas, likeris, jų dedama į pyragus, tortus. Anglijoje šeivamedžio uogomis skaninami pomidorų padažai.

Liaudies medicinoje

Legendose buvo teigiama, kad šeivamedis yra augalas, galintis užtikrinti ilgaamžiškumą ir pagydyti nuo visų ligų, kurios žmogų gali užpulti per visą jo gyvenimą. Juose yra tokių darinių, kaip flavainodai, fenolinės rūgštys, saponinai, agliutininai, organiniai pigmentai, taninai, amino rūgštys, karotenoidai, cukrus, rutinas, vitaminai A, B ir C.

Šeivamedžių preparatai vartojami sergant peršalimu, gripu, šlapimo takų uždegimu, reumatu, podagra. Skatina prakaito ir šlapimo išsiskyrimą. Valo kraują. Mažina cholesterolį, gerina širdies darbą ar regėjimą. Vartojami burnos skalavimui, kai yra uždegimas.  Stiprina imunitetą, todėl naudingas gydant virusines ligas bei sergant ŽIV. Šeivamedžio vanduo 18 amžiuje buvo naudojamas odai balinti ir strazdanoms naikinti.  Piene apvirtus lapus dėdavo ant vočių, nudegimų, iššutimų.

Atsargumas

Visas augalas, išskyrus žiedus ir prinokusias uogas nuodingas. Net uogose esantys kauliukai šiek tiek nuodingi. Didelis sulčių kiekis gali sukelti viduriavimą, pykinimą. Nevartokite šeivamedžio nėštumo metu, sumažėjus leukocitų kiekiui kraujyje.

Mitologijoje

Šeivamedis baltų (ypač prūsų) mitologijoje buvo laikomas šventu medžiu. Tikėta, kad tarp šeivamedžio krūmų gyvena Puškaitis – vienas iš žemdirbystės dievų, siejamas su prabundančia pavasario gamta, žydėjimu (puškėjimu). Ten pat žemėje gyvena jam pavaldūs nykštukai bezdukai.

Manoma, kad jis turįs magiškos galios ir galįs apsaugoti nuo raganysčių.

Dainose ir pasakose

Eltono Džono (Elton John) daina “Šeivamedžių vynas” (Elderberry Wine), parašyta 1973 m. Apie vyriškį, kuris liūdi dėl palikusios jį žmonos, nes niekas nemoka padaryti tokio šeivamedžio vyno kaip ji.

Anderseno pasaka „Šeimedžio močiutė“: „…imbriko dangtelis pradėjo kilotis, iš vidaus pasirodė gražūs baltučiai šeimedžio žiedeliai, paskui išaugo ilgos žalios šakos. Jos augo net iš imbriko snapelio, ir netrukus pasidarė visas krūmas. Kaip gražiai žydėjo ir kvepėjo šeimedis! Iš žalių lapų žiūrėjo malonaus, veido senutė, apsidariusi nuostabiu drabužiu, žaliu kaip šeimedžio lapai ir išpuoštu baltais žiedeliais. Iškart sunku buvo suprasti — ar čia drabužis, ar tiesiog žalinys ir gyvi šeimedžio žiedeliai.“

Lietuvių kalbos žodyne: „Iš šeimedžio išsidūriau cigárnyką – turėsiu su kuo rūkyt“.

Kiti pritaikymai

Šeivamedžio sultys gali atstoti lakmusą: šarminėje terpėje jos žalios, rūgščioje – raudonos. Sunokusių vaisių nuoviru arba sultimis audiniai dažomi mėlyna ir violetine spalvomis, o senų šakų ir šaknų žievės nuoviras audiniams suteikia juodą, lapų nuoviras su kandikais – žalią spalvą.

Specifinio kvapo lapai naudojami atbaidyti muses nuo gyvulių. Darže tankiai ir giliai prismaigsčius šio augalo šakelių, šalinasi kai kurie kenkėjai, pvz., serbentinės kandys, kopūstiniai baltukai. Nemėgsta kvapo ir kurmiai bei graužikai.

Šeivamedžio žiedų sirupas – receptas

Šeivamedžiai  griūnančiuose Blankenfeldes dvaro pastatuose

• Tweet
• Buffer
• Pin It