Kaupiame atsargas? Kaupiame!


Jau vienu metu galvoju, kad mūsų, moteriškių, instinktas kaupti atsargas išnykęs visiškai. Kam kišti kiaušinius į pelenus ar į kalkių skiedinį, jei parsineši jų iš maksimos tiek, kiek reikia ir kada reikia? Uogienių, obuolienių, cukinijų košių nieks nebenori, rūsy dar užsilikę nežinia kurių metų stiklainiai, kurie ten stovi, nes gaila išmest.
Kurį laiką bandai persiorientuot, gyvent kaip dangaus paukštis, nekaupiant. Ką šiandien nukainavo, to palesiojai, puslitrinį slovikėlį ištuštinai, neplovus išmetei…
KĄĄĄĄĄ????
Visai gerą dailų pūstašonį slovikiuką su gražiu raudonu dangteliu IŠMETEI???
Išplaut! Pasidėt! Nebėra vietos kur dėt, vistiek pasidėt. Uogienių nebeverdi, kam jo reik?-vistiek pasidėt! Gal prireiks.
Vienžo, instinktas dar nėr visiškai atrofavęsis.
Pasitaikiusi gera knyga jį labai lengvai atgaivina.
Įkvepia.
Pasufleruoja, kad tų kaupimo variantų daug daug daugiau nei iki šiol žinojai, daug daug daug įdomesnių, ir tokių, sakykim, elegantiškų.

Knyga taip ir vadinasi „Kaupiame atsargas“.
Nauja, išleista 2012 metais. Solidi: 319 puslapių. Maloni paimti į rankas ir gražiai iliustruota. Iliustracijos iš interneto. Hmmm… tas gerai ar nelabai? Kai būna fotografuojama specialiai konkrečiai knygai, lyg ir padidėja jos vertė, kita vertus pastaruoju metu mano vartytos lietuviškos kulinarinės knygos buvo iliustruojamos vis tų pačių fotografų su atpažįstamu braižu, todėl pamatyti uogienių stiklainiukus ar krapus kitokiomis akimis visai malonu. Iliustracijos tikrai skanios, o 261 puslapyje netgi yra gražiausia kada nors mano gyvenime matyta sultinio nuotrauka. Yra ir šiek tiek pieštų iliustracijų, technologinių procesų jos nepaaiškina, bet suteikia knygai jaukumo. Labai graži knyga, kurią norisi vartyti ir jos lapus glostyti.

Nurodyti šeši knygos autoriai, yra jų nuotraukytės. Tarp jų – kol kas tik neakivaizdžiai pažįstama, bet į virtualius draugus įtraukta Elžbieta. (Žinok, Elžbieta, esu susiplanavusi atvykti į Vilnių ir susipažinti su tavimi, tik dienos dar nesu paskyrusi). Nors literatūros sąraše angliški, rusiški, lenkiški leidiniai, knyga neabejotinai lietuviška. Mano akim žiūrint tai labai didelis pliusas. Su mumis, lietuviais, juk reikia kalbėtis kitaip nei su amerikonais, vokiečiais ar rusais. Knygos autoriai supranta mūsų gyvenimą ir randa tinkamas intonacijas. „Ką daryti su citrinomis, pirktomis per akcijas?“ Taip! Toks yra mūsų gyvenimas, mes prisiperkame per akcijas, o kartais netikėtai gauname daug pieno ar agurkų. Man patinka, kad knyga su manim „kalbasi“, o ne tik pateikia technines instrukcijas.

Kas dėl instrukcijų, labai džiaugiuosi knygoje radusi normalių patarimų, (ne taip, kaip kažkokioj kitoj knygoj esu skaičiusi: „perplaukite braškes verdančiu vandeniu“). Knygos „Kaupiame atsargas“ autoriai nerašo vėjų, o normaliai pataria kaip galima pernelyg nesikankinant ir nepirkinėjant specialiai tam skirtos įrangos sterilizuoti stiklainius (pvz. mikrobangėje!), o pasterizuoti kompotus nebūtinai sudėjus į vandenį, bet pvz. į turistinį šaltkrepšį. Puiki idėja!

Apie knygos sandarą. Aš ją tikrai dažnai ir daug vartau, ir aptinku visokių grožybių, bet kai pabandau jas rasti dar kartą, vis pasimetu. Klausimas, ar aš žiopla, ar knygoje medžiaga išdėstyta ne visai logiškai. Kur aš buvau radusi apie rožių žiedlapius? Jei apie gėlių actą, tada ne skyriuje „Gėlių konservavimas“, o skyriuje „actai ir aliejai“. Manau išdėstymo trūkumas yra tas, kad pradžioje skyriai eina pagal gaminimo būdą (džiovinimas, šaldymas, marinavimas, konservavimas cukrumi ir kt.), paskui netikėtai – pagal produktą (mėsos, žuvų, pieno produktų atsargos), paskui vėl pagal paruošimo būdą (kaip pasigaminti pusgaminius užsišaldymui). Receptų yra ir vienur, ir kitur.

Skyrius, išvis priplaktas kaip penkta koja – pobūvių maisto planavimas. Kai ieškau idėjos, ką susitverti iš vyšnių, man vienodai, ar furšete svečiai vaišinasi stovėdami ar atsisėdę. O jei neduokdie prireiktų padaryt normalų balių, tų kelių puslapių patarimų tikrai nepakaktų. Tema, verta atskiros knygos. (Bet aš vistiek jei galėčiau, tai išsisukčiau nuo baliaus ruošimo. Jei negalėčiau išvengti, tai… nežinau, pabėgčiau gal, arba numirčiau, ir tada balius būtų nelinksmas ir be manęs.)

Šiaip ar taip, numirimas į mano artimus planus neįtrauktas, ir net turiu vilties, kad su 2012-aisiais pasaulis nepasibaigs. Todėl reikia užsikaupti atsargų! Didžiausias mano aprašomos knygos privalumas – kad ji įkvepia. Gaminti tiksliai pagal joje rastus receptus, ar šiek tiek pafantazavus, bet gaminti, kaupti atsargas norisi.
Gerai, kad kaip tik turiu stiklainiukų!

Ai, dar vienas dalykas: nesutinku su autoriais, kad žibuoklės valgomos. Apie tai: Ar valgomos žibuoklės

Išleido Alma litera, 2012

12 thoughts on “Kaupiame atsargas? Kaupiame!

  • Pingback:Gėlių actas | Septyni virtieniai

  • 2012/07/08 at 22:22
    Permalink

    iš vyšnių pernai viriau: vyšnios be kauliukų, malti mogdolai ir juodas šokoladas. Uogienė tokia. Liux

  • 2012/07/08 at 23:57
    Permalink

    Oi, kaip skaniai prisijuokiau… Man atrodo, kad kaupti atsargas – labai moteriška ir pagirtina. Pati uogienių neverdu, agurkų nevakuoju, bet jei mama pasiūlo: ar nori? tai, aišku, kad NORIU 😀 ir tempiu namo, dedu į spintelę 🙂 Pasigrožiu: kiek daug gražių stiklainių ir visi pilni 🙂 Nevalgau ir kitiem neduodu. Dar ko. Taupau ypatingai progai 😉

  • 2012/07/10 at 20:30
    Permalink

    Tik atejau pasisveikint ir pasisakyt, kad plagijuosiu ryt pyragelius su grybais 🙂 jei galima, zinoma :)) Gal linksmiau paliks…

  • 2012/07/11 at 12:12
    Permalink

    Liuks…ir pagyros ir kritika 😉 Galvojau pirkt šią knygą, bet dabar jau nepirksiu. Man labai svarbu knygoje receptų sistema, kuri padeda lengviau ieškoti, o čia pasirodo jos nelabai yra.
    O sloininkus ir aš kaupiu, ypač mažiukus – maniakiškai 🙂

  • 2012/07/11 at 21:23
    Permalink

    Jolanta, nagi nagi, migdolai ir šokoladas… prašyčiau smulkiau.
    Kristina, prajuokinai 😀
    Giedre, plagijuosi tekstą, ar kepsi pyragėlius? Jei kepsi, tai joks čia ne plagijavimas, o labai netgi teisingas veiksmas.
    Laura, na kam iškart taip – nepirksi ir vsio! Šiaip tai knyga puiki, o variantas, kad tai aš žiopla irgi įmanomas.

  • 2012/07/12 at 10:39
    Permalink

    mastau, turbut reikia, dar ir knygas virtuveje kaupiu:)o kiek ji kainuoja?

  • 2012/07/13 at 01:37
    Permalink

    Noriu noriu turėt ją savo virtuvėje 🙂

  • 2012/07/13 at 11:18
    Permalink

    Oi, tikslinu, Dalia, ”kepsiu”, tiksliau jau iskepiau. Pavyko tokie, kad net anytai pataikiau 🙂

  • 2012/07/25 at 16:24
    Permalink

    laiks nuo laiko (čia joniškietiškai) “užsuku” į šitą smagų puslapį :)ir jausmas toks geras – skaitai, taip be visokių ten išvedžiojimų, paprastai parašytų tekstų, nėra to dirbtinumo, “blizgumo”.
    Dėl vyšnių uogienės. Tikrai, aš irgi pastebėjau, kad ankščiau ji būdavo kažkokia klampesnė, kvapnesnė. Mano mama sako, kad verdant vyšnienę būtinai reikia palikti kauliukų, būtent jie suteikia kvapnumo. Bet gi paskui kur nors kokiam pyragui panaudojus, gali ir dantis išsilaužti 🙂

  • 2012/07/27 at 08:17
    Permalink

    dėl danties aš tau pasakysiu, nesu girdėjus, kad kas su vyšnių kauliuku būtų išsilaužęs. Aš pvz buvau išsilaužus su sriuba.

  • 2012/07/27 at 22:03
    Permalink

    ką čia smulkiau… paprasčiausiai verdi vyšnias ir į jas pridedi maltų migdolų. Jus sumaliau mėsmale tarybine bo neturiu jokio kito daikto tam padaryt. Viriau neilgai-pabaigoj palaužytas šokoladas. Ištirpo ir į stiklainius.Tiesa visada dedu to gelfixo. Nereik daug cukraus , spalva gaunasi kažkokia gražesnė, nereik ilgai virt. Nors tos vyšnienės spalva tokia gaunasi murzinoka. Jei šiemmet būčiau virus-būčiau su blenderiu sumalus uogas

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *

Facebook Like Button for Dummies