Oi kur ta jurta, kur rausta nasturta
Ieškodama internete, kas rašoma apie nasturtas, radau rekomendacijų, kad dainų kūrėjai žodį “nasturta” turėtų rimuoti su “jurta”. (Antroj vietoj pagal gerumą “širdis suspurda kaip nasturda”). O ką, dainų vaidmuo augalų pažinime labai reikšmingas! Esu gal kokiems trims žmonėms parodžiusi kaip atrodo raskila. Iki tol ramiausiai ją mindžiojo basomis ir su sportbačiais, o paskui išgirdo, kad raskila, raskila mano kiemo raskila, tai net pasilenkė įsižiūrėti kaip atrodo. O nasturtos, tai va, pasirodo yra versijų, kad kaip tik jos – tie paslaptingieji raustantys žemčiūgai iš Maironio eilėraščio. Nors nemačiau, kad nasturtos raustų.
Kol nasturtos nežydi, raškau jų lapus ir visur įpjaustau. Į salotas. Į troškinius. Į sriubas. Pakramčiusi lapą, negaliu taip iškart nustatyt, ar tikrai jame yra visi tie vitaminai, kuriuos žada internetas, bet skonis man patinka, o ir žemčiūgai tarp dantų nespurda.
Brinzos ir nasturtų lapų įdaras pyragui
- 200 g brinzos
- pora saujų nasturtų lapų
- 2 svogūnai
- šaukštas aliejaus
- krapų
- žalių svogūno laiškų
- juodų maltų pipirų
- 1 kiaušinis
- Apie 400 g tešlos (geriausia – sluoksniuota mielinė)
Naudojau bulgarišką brinzą, kuri yra gana sūri, todėl viską švelninau svogūnais: juos smulkiai supjausčiau ir pakepinau aliejuje. Brinza susitrynė šakute. Kartais pasitaiko kietų brinzų, šitas tarkuoju. Sumaišiau su pakepintais svogūnais. Visus žalumynus susmulkinau, įmaišiau, o taip pat ir kiaušinį įdėjau. Užmaliau pipirų.
Su šiuo įdaru kepiau vieną kartą bandeles (tešla kaip šių pyragėlių, tik papildomai riebalų į tešlą reiktų), kitąkart pyragą su pirktine sluoksniuota mieline tešla ir su filo tešla. Geriausia – sluoksniuota mielinė. Nors nujaučiu, kas su trapia irgi gerai būtų.
