Joniškio pramogos. Spektaklio “Kaitra” preliudija
Ir vėl premjeros laikas buvo specialiai parinktas tada, kai negalėsiu. Tačiau spektaklis “Kaitra” prasidėjo anksčiau, negu skelbė afišos, o mes lyg ką nujausdami kaip tik po kultūros centro langais bimbinėjome su savo fotoaparatais.
Pagaliau sulaukėm: lange pasirodė blondinė ir ėmė šaukti, kad dega. Mes ten apačioj stovėjom, oi, galvojam kaip faina. Laukėm, gal plaukai užsidegs. Blondinė šaukia – nesijuokit, žmonys, skambinkit gaisrinei!!! Nieks neskambijo, tik viens kito klausinėjo, kodėl gaisrinė negelbėja. Gal todėl, kad tu, žmogau, nepaskambinai? Pro langą rūko šiek tiek dūmo, fone girdėjosi monotoniškas burblenimas, įsijungęs kartu su dūmų detektoriumi: “dabar pastato evakuacija… likite ramūs…” Blondinė nebuvo rami, ardėsi lyg tikra artistė, buvo smagu žiūrėti.
Paskui gaisrininkai atėjo su kopėčiomis. Stengėsi neapibrūžinti ką tik renovuoto pastato, vis dėlto čia ne tikras gaisras, o tik pratybos. Lauke besibūriuojantys vyrai tikėjosi, kad blondinė vilkės sijonu, deja ne. Gaisrininkai ją nusikėlė kopėčiomis ir kadangi dar šiek tiek blaškėsi, nusinešė ant rankų labai gražiai kaip filme. Panešė iki kultūrnamio kampo ir ten paleido. Paskui taip pat pro langą išgelbėjo dar du, bet šitie laikėsi Balso instrukcijų ir išliko ramūs, tai nebuvo taip įdomu žiūrėti.
Gaisrininkas pasilipo kopėčiom, pažiūrėti, ar ten daugiau nieko nėra. Oi būtų galėjęs vandens pavaryt į kabinetą, bet viršūnės buvo susitarę, kad nesilaistys.
Kai nieks nebeklykė tai nuobodoka. Tik vaikai džiaugėsi, kad gatvėje atsirado žarna, gaminanti balą.
Buvo čia tokių, kur viską užsirašinėjo. Jie vadinosi VERTINTOJAI. “Greitoji neatvažiavo” – spėju kad rašė.
Jei mane paskirtų vertintoja, viską vertinčiau labai gerai, man gaisrininkai patys gražiausi vyrai.
