Belgiški vafliai
Nemačiau daug Belgijos, bet tas gabalėlis kurį mačiau, patiko. Kaip sakoma, nesupratau, bet patiko. Šalys, kuriose kalbama keliomis kalbomis man yra mįslingos. Kaip jaustis belgu, jei kalbi kaimyninės šalies kalba? Norėjau jų paklausti, bet net nepajėgiau klausimo suformuluoti, kad jie suprastų. Mano galvoje tautybė ir kalba labai stipriai susiję, todėl mano galvoje Belgija sunkiai sutelpa.
Ne tik mano… pvz kokie nors švedai važiuoja atostogauti iš Švedijos į Ispaniją. Pravažiuoja Vokietiją, pravažiuoja Prancūziją…. pala, ligtais dar ten kažkas tarpe buvo? Nelabai pastebėjom. Ai, Belgija…
Įvažiuojant į Masmecheleną kabaliuoja skulptūra, primenantis smegenis. Kas čia? – klausiu. Vairuotojas olandas numoja ranka, ai tie belgai… jų nesuprasi….
Sako, pasaulyje žinomiausi belgai yra išgalvoi personažai. Pvz Erkiulis Puaro. O labiausiai pasaulyje paplitęs belgų patiekalas vadinasi prancūziškom bulvytėm.
Mes per savo kelias dienas Belgijoje džiaugsmingiausiu būdu atradom vaflius. Didelius, storus, kvadratinius, minkštus, bet su traškančia plutele, šiltus, valgomus su peiliu ir šakute nuo gražios lėkštės, apibarstytus cukraus pudra, aplietus tirpytu šokoladu…
Supratom, kad nebus mums gyvenimo, jei neturėsim vaflinės. ir dabar jau ją turim.
Šiandien kepėm pirmus vaflius. (Parašyta instrukcijoj, kad pirmo nevalgyti, bet atsilaikėm tik dvi sekundes, paskui suvalgėm, bet nieko, dar gyvos). Užmiršau užbarstyt cukraus pudra.
Belgiški vafliai
450 g miltų
2,5 a. š. kepimo miltelių
0,5 a.š. druskos
4 kiaušiniai (trynius atskirti nuo baltymų)
6 šaukštai cukraus
0,5 a.š. vanilinio cukraus
50 g sviesto
450 ml pieno
Kiaušinių trynius išplakti su cukrumi, vaniliniu cukrumi ir druska (druska čia tam, kad nesulaižyčiau viso gogel- mogelio, kaip jau yra kažkada nutikę). Įpilti pieną ir lydytą sviestą. Suberti miltus, sumaišytus su kepimo milteliais ir persijotus. Išplakti. Sudėti kietai suplaktus baltymus. Atsargiai išmaišyti. Kepti vaflių keptuvėje.
Kai tik nuiminėji nuo keptuvės, atrodo, kad visai minkšti, bet atvėsę įgyja teisingo paviršinio traškumo. Saldumo šiame recepte ne kažkiek, todėl norisi kažko užsimesti, užsilašinti papildomai (pvz šeivamedžio žiedų sirupo).
Ir dar pagalvojau, kad kitą sykį bandysiu dėti šiek tiek daugiau sviesto. Ir išvis, bandysiu dar ir su mielėmis, nes belgai sakė, kad jie su mielėmis daro. Nors ir šitie skanūs. Labai.
Receptas iš žaidimų aikštelės
Kai pas mus lankėsi Alisa iš Briuselio, negalėjom nepaprašyti iškepti mums vaflių. Alisos mamos vaflių receptas
Siūlau pamėginti vietoj pieno pilti kefyro arba raugintų pasukų – tada traškesys būna teisingesnis (gal Belgijoj nėr kefyro?). Dar esu bandžius pieną skiesti alumi – labai tiko, nors gatavas produktas nebuvo labai jau kažkoks “alinis”
džyz, noriu vaflinės.
ne nu tikrai, be vaflinės nė gyvenimo, nė laimės nėr
Indre, su kefyru pabandžiau, neblogai, bet iš esmės nieko nepakeitė. Dabar galvoju, kad teisingas traškumas labiau nuo sviesto kiekio priklausytų. Dar bandysim
Vafliu traskumui mano mama visada pildavo slakeli degtines arba soirito. Pabandykit!
dabar jau gaunasi gana traškūs (ypač kai kepa E.). Reikia neskubėti nuimti, leisti normaliai pakepti.
Degtinės dėl traškumo? Hmmm…. nu gal ir bandysim. O kas tas soiritas?
įtariu, kad spiritas:)
koks užmaskuotas pavadinimas, ha ha. Sakai, tiesiog ne ta raidė pasispaudė?
Pingback: Ploni traškūs vafliai | Septyni virtieniai
Reikės pabandyt 🙂 .Seniai apie tai galvoju… :).
o kad visi mūsų galvojimai materializuotųsi…
kas bande?
ar skanus
ryt krpt noriu
kept
Bri, žinau 😉 Praeitą vasarą būdama viešėdama Belgijoje net svarsčiau įsigyti specialią ketupvę, bet kai mes tokius “blyninius” dalykus retai kepam ir valgom, tai nusprendžiau nešvaistyti pinigų veltui ir apsieiti su ta, kurią turim. beje, mūsų ir virtuvėlė maža. Ir taip visokių rakandų jau nėra kur dėti.Kiek teko domėtis, kvadratinę šių vaflių formą sukūrė amerikiečiai.