Dar įspūdžių iš Tour de France: antra diena

Didžiausia nesąmonė, kad Lježe, nors šiaip yra dviračių nuoma, bet ji uždaryta sekmadieniais. Net per Tour de France. Aš buvau susiplanavus prisijungti prie važiuojančių 74 km ta trasa, kuria po kelių valandų pralėks lenktynininkai. Tam tikslui net buvau gavusi dviratininko triusikus (naujus iš padvėtų), ir buvau pilna ryžto. Bet trūko tokio menkniekio kaip dviratis.

Todėl teko vėl būti tarp žiūrovų.

Kas buvo visai malonu, nes:

pirma: pro Francuazos balkoną vėl pamatėme visą saldainius mėtantį paradą.

Antra: Lježo centrinėje aikštėje pasižiūrėjome lenktynių atidarymą. Ant pakylos buvo susirinkęs juodais kostiumais apsirengęs orkestras, o savivaldybės rūmai apstoti minios. Mes pamatėm, kad kažkokie vyrukai dalina už dyka skardines su gaiviu gėrimu ir pasiėmėm po vieną, bet bėda ta, kad nebuvom ištroškę, o vieną kartą skardinę atidarius, jos jau nebeužsuksi. Kai pamatėm atlekiant visą grupę spalvotų šalmų, sulipom ant vazonų, kad geriau matytume. Vienoj rankoj fotoaparatas, kitoj – atidaryta gėrimo skardinė. Matėm nelabai daug – vien tik tuos spalvotus šalmus virš minios, kurie atlėkė sparčiai ir sustojo prie Lježo savivaldybės. Orkestras sugrojo marselietę ir Belgijos himną. Paskui visi juodai apsirengę orkestro muzikantai sustojo ant pakylos krašto su fotoaparatais ir mobilkomis nufotkinti dviratininkų.

Kalbų buvo nedaug, dviratininkai greit buvo paleisti važiuoti. Tikrasis startas buvo šiek tiek toliau. O mes palengvyte pasidairėm po didžiausią Europoje atvirą sekmadieninį turgų, išragavom Lježo vaflių ir palengvyte išvažiavom į tos dienos finišo vietą.

Dviratininkai turėjo važiuoti apie 200 km, bet trasa ėjo beveik ratu ir galutinis taškas buvo tik apie 10 km nuo Lježo nedideliame kaimelyje. Jo gatvės tą dieną buvo pilnos visokių mašinų, o taip pat viso pasaulio televizijų sporto kanalų autobusų, kuriuos fotkino Markas. Tuo metu nelabai įsivaizdavau, kur viskas vyks, tiesiog ėjome žmonių tirštėjimo kryptimi. Pirma priėjome pulką raganų, o paskui ir finišą. Paskui dar šiek tiek paėjėję sustojome prieš didžiulį ekraną ant Prancūzijos televizijos furgono. Ekrane matėme minančius pedalus dviratininkus. Buvo likę dar apie 90 kilometrų iki finišo, tai susėdome palei tvorą. Netikėtai ten pat radome ir jau anksčiau sutiktus švedus ir australus, kurie specialiai į turdefrancą atmynė dviračiais iš Stokholmo. Gatve važinėjo saldainių mėtytojai ir kepuryčių dalintojai. Mes kartais nugriebdavome kokį nors gėrį, o šiaip stebėjome ekraną. Susitikome Franką ir Florį, kurie rytą dviračiais pravažiavo 74 kilometrus trasos. Jie mums pasakojo, kur prasidės įkalnė, kur jie buvo sustojo pavalgyti ir kas tuoj pasimatys už posūkio. Oi, buvo pavydu, kad manęs ten važiuojančios nebuvo.

To namo, ant kurio tvoros mes buvome įsitaisę, antrame aukšte žmonės pasidarė puikiausią pramogą: pro atvirą langą matėme pasipuošusius, lūpas pasidažiusius žiūrovus su vyno taurėmis rankose, puikiai nusiteikusius, besišypsančius mums ir mojuojančius. Ot taip va, gyveno jie, gyveno kažkokiam kaime, ir staiga tik bac pasaulinis įvykis atvyko tiesiai po jų langais, minios žmonių, aptrypti gėlių darželiai ir viso pasaulio televizijų sporto kanalų reporteriai.

260 m iki finišo

Vis stebėjom ekrane minančius dviratininkus. Kuo mažiau kilometrų liko iki finišo, tuo karštėjo susijaudinimas, o likus paskutiniems kilometrams įtampa tiesiog zvimbė. Atskrido malūnsparniai. Pasilaikydama australų (o gal jie buvo švedai?) pečių, pabandžiau užlipti stačiomis ant pačios tvoros viršaus. Pavykti tai pavyko, bet supratau, kad ilgai taip neišstovėsiu, tai biškį nulipau ir vėl užlipau tik pačioj kulminacijoj.

Matyti ekrane minančius dviračius ir žinoti, kad jie tuoj tuoj pasirodys iš už posūkio … jausmas puikus ir žodžiais neaprašomas.

Ir žinoma, jie iš už posūkio pasirodė, minia visa sugaudė ir sušurmuliavo, pasipylė plojimais ir šauksmais. Važiuojant paskutinius metrus, antrasis staiga tapo pirmuoju. Atvažiavo visa pirmūnų grupė. Paskui antrūnai, paskui pasimaišydami su motociklininkais atvažiavo vidurinieji. Paskui likusieji, kuriuos minia drąsino daužydama delnais į apsauginę tvorelę. Paskui ir patys patys paskutinieji, ir visiškai paskutiniai. Gal tie, kurie trasoje griuvo, nežinau. Paskui pravažiavo mašina su dviem vėliavytėm ir užrašu, kad čia jau viskas, ir visi palengva pradėjo skirstytis. Ekrane rodė besišypsantį lyderį, kurį kažkas kažko klausinėjo. Mes iš savo vietų jo jau gyvai nebematėm, mes buvom 260 m iki finišo. Buvo nepaprastai daug operatorių su didžiausiomis filmavimo kameromis.

Kurį laiką stebėjome australų komentatorių, kuris stovėjo prieš kamerą plačiausiai išsižergęs. E. paaiškino, kad tokioj pozoj žmogus stovi stabiliau, nelinguoja, o jo kojų gi vistiek nesimato. Kažkoks vyrukas su raudona maike irgi labai norėjo į Australijos TV ir vis sukiojosi fone. Vienoj šoninėj gatvytėj akivaizdžiai kažkas buvo užspeistas, nes buvo tankiai susigrūdę žmonės, iškėlę kailiuku aptrauktus mikrofonus. Paskui visi atsitraukė, ir iš to bruzdesio išniro Žilbertas, Belgijos dviratininkas didvyris, kurį pamatę visi pradėjo ploti.

Paskui nuėjom iki finišo ženklo. Jo fone fotkinosi japonai, tai palaukėm eilės ir nusifotkinom ir mes.

Tada grįžom į Lježą ieškoti pakankamai didelio TV ekrano, kuriame norėjome žirūrėti futbolo finalą.

pirma Tour de France diena

2 thoughts on “Dar įspūdžių iš Tour de France: antra diena

  • 2012/07/16 at 10:24
    Permalink

    Smagu Tau, Dalia!

  • 2012/07/27 at 08:10
    Permalink

    taip! smagu man. Nežinau, ką veiki tu, tikiuosi tau smagu irgi 🙂

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *