Kaip mes atidarėm Tour de France
Gyvenimas mane tik šnai ir užnešė į Tour De France. Mes sau geriam rytinę kavą – arbatą, gi žiūrim po langais privažiuoja žandarų su motociklais ir visaip aprašinėtų autobusų, iš kurių pradedami iškrovinėti dviračiai. Olandas tuoj į balkoną fotkinti oranžinio autobuso, o aš į internetą: gi visiems pažadėjau, kad bus du lietuviai, reik pasitikslinti, kokioj komandoj. Paaiškėjo, kad jokioj. Nepateko į finalinę sudėtį.
Paskui visu tarptautiniu kolektyvu vaikščiojom po Lježą ir visur regėjom artėjantį Turdefrancą: gatvės užtveriamos tvoromis, užpildomos žandarais, operatoriais su kameromis, o šaligatviai – visokio kalibro dviratininkais mėgėjais, sporto aistruoliais ir šiaip… mumis. Mūsų, beje, daugėja, prisijungia vaikinas, apsisiautęs Švedijos vėliava, apie jį žinom tiek, kad yra Ksavjero sužadėtinis, dar kažkokia dama su kaubojiška skrybėle, (taip ir nesužinojau kas ji, buvo apsisiautusi JAV vėliava, ir visus mūsų amerikonus rinko į bendrą nuotrauką), dar toks dviratininkas skaisčiai raudonai nudegusiom kinkom, ir kitas dviratininkas, atmynęs iš Acheno, tai susirišantis, tai paleidžiantis savo labai ilgus plaukus, dar keli aukštaūgiai, kuriuos labai patogu sekti minioje, nes aš asmeniškai nežinau, kur einam. Tiesiog su srautu, paskui virš visų galvų matomus žalius marškinėlius ir taškuotą kepurytę. Sustojam vienoj vietoj šalia geltono meškio, nes ten buvo toks vyras, kuris mėtė žmonėms mažiukus maišelius su haribo guminukais. Man tų numestų pagriebti nepavyko, bet gavau tiesiai į rankas maišiuką. Mažiukai jie. Bet kai švysteli į minią, tai visi puolam prie jų kaip vanagai.
Paskui pradėjo važiuoti visokios butaforijos, ir iš visų laukėm, kad ką nors atmestų. Dažniausiai nespėdavom suprasti, kas ten atlekia, bet vistiek mum visko labai reikėjo, tai dabar turiu raudoną profsąjungų apyrankę, kažkokius užtamsinimus mašinos langams, žalią diržiuką, tušinuką ir telefono imitaciją. Guminukų nebeturiu, nes buvo kas sunaikina staigiai, bet kokiais kiekiais.
Ant mašinų su butaforijom važiavo diržais prisirišę merginos su energingom šypsenom ir visokie dydžėjai, šūkaudami prancūziškai į mikrofonus.
Paskui nusiyrėm per minią į kitą vietą prie tilto virš gatvės. Strategiškai labai puiki vieta, nes trasa iki čia ateidavo, apsisukdavo žiedu ir grįždavo, tai visus dviratininkus matėm du sykius. Gatve, beje, jau laigė dviratininkai, darydami apšilimą.
Paskui trumpam viskas nurimo, o tada prasidėjo iš tikrųjų.
Viskas atrodė taip: iš pradžių motociklu oriai pravažiuodavo policininkas. Paskui bžych! – pralėkdavo dviratininkas. Už jo – tokių pat spalvų automobilis su dviračiais ant stogo (kartais 5 – 6, o kartais – vienu dviračiu ir dar keliais atsarginiais ratais.), ir paskui dar motociklas. Kartais mašinos būdavo kelios, kartais dar vienas motociklininkas, vežantis operatorių, kuris tai filmuodavo dviratininką, tai minią. Virš galvų nuolat birbė pora malūnsparnių, vienas aukščiau, kitas žemiau, o iš garsiakalbių girdėjosi du skirtingi komentatoriai, nežinia ką skelbiantys, bet kiekvienas sakinys skambėjo kaip sensacija. Bet suprast buvo neįmanoma, nes kalbėjo viens kitą perrėkdami, be to – prancūziškai.
Važiuojant maždaug penktam dviratininkui susiprotėjau, kad ant mašinos priekio yra užrašytos jų pavardės, ir dar mažytės vėliavytės, rodančios kilmės šalį. Kartais minia akivaizdžiai pagyvėdavo, reiškia tada važiuodavo ne bet kas. Didžiausio palaikymo susilaukdavo išskirtinės asmenybės bei belgai ir olandai, bet plojimų gavo visi. Šalia manęs stovintys pagyvenę aistruoliai visiems patilindžiuodavo karvių varpeliais. Fotorepoteriais dirbo kone kiekvienas iš minios, papyškinau ir aš, bet ne visada pataikydavau į dviratininkus. Pastebėjau, kad kai kas turi atsispaudinęs visų dviratininkų sąrašą ir akylai seka, kas jau pravažiavo ir kas dar bus, o E. priėjusi pranešė, kad Frankas mobilka nuiminėja laiką, per kiek kuris apvažiuoja žiedą ir lygina rezultatus. Kaip minėjau, mes gi kiekvieną dviratininką matėm du kartus: važiuojant į vieną pusę, ir dar paskui grįžtant, taigi kas pusė minutės vis po atrakciją.
Bet po pusantros valandos jau šiek tiek spėjo pabosti, tai nuėjau pasėdėti ant bordiūro su Francuaza. Truputį paplepėjom ir pasifotkinom, tada ji nuėjo namo, aš ko radusi kuprinėje užkandau ir pasiėmiau besimėtantį ant šaligatvio specialų Turdefranco laikraštį. Beje, gatvė gana staigiai apsišiukšlino, nes dauguma žmonių viską, kas nebereikalinga mesdavo tiesiog bet kur. Bjauriausia, kai mesdavo stovintys viršuje. Keli metrai nuo manęs nusitėškė alus, o paskui dar krito trupiniai. Daugiausiai visko krito iš tos vietos, kur maskatavosi Airijos vėliava. Šiukšlės kartais pakildavo į orą ir nusileisdavo į trasą, tada joje esantys policininkai bėgiodavo jų šalinti. Įdomiai tie policininkai atrodė su savo pilotėmis, E. sako, lyg kokie stiuardesai. Aš pasiėmiau nuo šaligatvio Turdefranco laikraštį ir pavarčiusi radau daug įdomios informacijos. Pavyzdžiui, kad savo komandą turi Kazachija. Jos spalvos žydrai geltonos. Kažkaip buvo netikėta. Tarp komandos narių nė vieno kazacho, bet vistiek. (Kam sudaryti komandą, jei nėra savų dviratininkų? – stebėjosi Markas. Gal tam, kad primintų apie save, kad tokia valstybė egzistuoja.- spėliojau aš).
Tada pasigirdo visuotiniai plojimai, o tas mūsiškis dviratininko apranga ir raudonai nudegusiom kinkom iškėlė kartoną, ant kurio buvo užrašyta, kad vengrai sveikina Žilbertą. Ovacijos sukilo ne juokais. Žilbertas iki praeitos savaitės buvo Belgijos čempionas, – paaiškino Frankas, bet aš neberizikavau klausti, kas nutiko praeitą savaitę. „Ar tu vengras?“ – paklausiau to vaikino dviratininko apranga ir raudonai nudegusiom kinkom. Ne, pasirodo jis yra belgas, vardu Floris, o plakatą jis mojuoja savo draugo iš Vengrijos prašymu.
Dviratininkai važiavo vienas po kito. Tą dieną tik 5,5 km Lježo gatvėmis. Nelabai net gali įsivaizduot, kad tai gyvi žmonės su savo mintimis ir jausmais, atrodė lyg beveidės lenktynių mašinos, tolygiai minančios pedalus.
Garsiakalbiai vis šūkavo sensacijas, malūnsparniai birbė, aistruoliai plojo ir tilindžiavo varpeliais, bet netikėtai pasigirdo dar kažkas, toks lyg ir prrrrrr. Virš gatvės einančio tilto šonuose buvo sustatytos užtvaros, aptrauktos audeklu. Kažkas nusprendė prasiliurlinti skylutę, kad pro ją galėtų stebėti turdefrancą. Iš pradžių su garsu prrrr buvo išplėštas nedidelis kvadratėlis ir jame pasirodė akis. Paskui skylė išdidėjo tiek, kad joje tilpo du veidai. Apačioj stovėjo policininkas, kuris mėtė žvilgsnius į tą vyksmą, bet buvo belgas, tai nieko nesakė. Tada pasigirdo daugiau prrr ir visas tilto šonuose esantis audeklas kaip mat buvo išplėšytas langais. Policininkui išvis pasidarė nejauku, tai jis šiek tiek nusisuko. Šalia manęs stovintis mesje pasakė, kad tai nėra tikras policininkas, o savanoris rėmėjas. Tikri policininkai tai turbūt tie, kurie motociklais važiavo prieš kiekvieną dviratininką (kartais palikdami juos už puskilometrio ir toliau).
Po maždaug trijų valandų malonu buvo pastebėti, kad sąrašas trumpėja. Vis dar plojom ir fotkinom. Pagaliau sulaukėm to australo, kuris buvo praeitų lenktynių čempionas, sužinojom, kad greičiausias buvo Cancellara ir visu būriu nuėjom paskui virš visų galvų iškilusią taškuotą kepurytę „ to get something to drink“.
