Pusryčiai hostelyje
Į pusryčių kambarį susirenka kažkokių nelaimingų vyrukų. Atrodo jiems sunku po vakarykščios, nors ką jie veikė vakar aš nežinau.
Prisikepa kalną sumuštinių, lapnoja pienu užpiltas avižas. Pasitrina akis. Niurna. Nesuprasi, ar kalba viens su kitu, ar patys su savimi. Rusiškai ir lenkiškai jie niurna.
Po vieną ateina merginos. Sėda, užsimesdamos koją ant kojos, žiūri į niekur ir tyli, vis gurkšteldamos kavos.
Du vaikinai kalba rusiškai ir galvoja, kad jų niekas nesupranta, nes čia gi Lenkija. Įsivaizduokite tik, rusiškai, o galvoja, kad nieks nesupranta.
“Mūsų kambary kas gyvena, visi kažką užsirašinėja. Kažin ką?” – sako vienas. “Nežinau, gal rašo knygą, o gal testamentą? O gal dienoraštį?” – spėlioja kitas.
Pakeliu akis nuo savo užrašų knygelės (kai ką į ją užsirašinėju) ir pagaunu vienos panelės žvilgsnį. Nusišypsom viena kitai lyg suokalbininkės, aha, nieks čia rusiškai nesupranta, cha cha.
Subaigiu savo avižas ir išeinu toliau tyrinėti Gdansko grožybių.