Puodelis karšto šokolado Sant Antioke

Lapkritį čia niekas nebenori ledų. Dželaterėjos uždarytos arba blizga tuščiomis vitrinomis, o kur nors kamputy turi kitokio asortimento – kepa vaflius ar šiaip saldumynų siūlo.

Bare surikiuoti visokie buteliai, praimti ir ne. Už baro vaikinas šypsosi lyg būčiau geriausia draugė, nors abiem aišku, kad nieko asmeniško. Be manęs čia dar vienas diedas žilais išsidraikiusiais plaukais sėdi ant gražios sofutės. Ant jo stalelio nieko, turbūt šiaip sau užėjo pasėdėti.

Gurkšnoju karštą šokoladą. Ne fondente, bet calda, tai kai prašiau, nelabai žinojau, ką gausiu. Kartais tokio dalyko paprašius gauni tik pieno, kuriame išmaišyta tirpios kakavos.

Šičia daug geriau. Nežinau, kaip padaryta, bet pieno putojimo rankena buvo paburzginta, o rezultatas tirštas, kvapnus ir labai gardus.

Labai ramu.

Tik užsuko moteris, stovėdama tarpdury paklausė kaip rašyti kažkokį prancūzišką žodį.

Tik ryžtingai įvarė du vyriškiai ir paliko plakatą, kad gruodžio 1-ąją aliejaus ir duonos šventė. Barmenas jį tuoj priklijavo prie lango.

Tik per radiją burbuliuojančios reklamos.

Tada atėjo dar viena moteris raudonu puspalčiu. Sako barmenui, davaj tave pabučiuosiu, bet per barą buvo neįmanoma pasisiekti, tai jis turėjo išeiti. Paskui jie sėdėjo prie staliuko ir aptarinėjo verslo reikalus. Moteris labai garsiai generoliškomis intonacijomis kažką aiškino, ką atsakinėjo barmenas nesigirdėjo.

Kol jie ten derino reikalus, už baro pabuvo toks seneliukas. Atsiliepė į subirbusį telefoną (pasakė: pronto, carabinieri), pokštininkas gal biškį. Padarė kavos vienai užsukusiai porelei, ir netrukus išėjo, sukdamas ant piršto automobilio raktelius.

Moteris raudonu puspalčiu išaiškinusi visus reikalus irgi išėjo.

Ir vėl ramuma, tik burbuliuojantis radijas.

• Tweet
• Buffer
• Pin It