Mes gatavojam senes

Nu ką pagalvojot, kai tokia antraštė? Yra taip, aš su dviem latviais keliaujam po Estiją. Su dviem latviais, tai mano galvoj vyksta kalbų makalynė, kurioje painiojasi septyni man žinomi estiški žodžiai, iš rusų kalbos kilęs “točno!”, kažkodėl retkarčiais ir ne vietoj išlenda itališkos frazės, kartais bet labai nedaug lietuviškai, nes lietuviškai nėr su kuo, ir daaauuuug latvių kalbos. Nes mano kelionės vienas iš tikslų yra pasimokyti latvių kalbos. Būnant Estijoj, o ko ne? Tai mes gatavojam senes žinokit yra latviška frazė, reiškianti mes daromės pietums grybų valgį.

Mes daug vaikštome gamtos takais. Miškai čia nerealaus gražumo. Kaip šventyklos. Miškuose vaikštom visi laimingi… kartais randame akmenis, ant kurių palikta pinigų. Kartais – didžiulius megafonus, į kuriuos galima įlįsti ir pasiklausyti gamtos garsų.

Megafonai yra trys, ir mes esame trys, bet abu latviai sulenda į vieną. Nu gal kažkiek tikiesi, kad megafono konstrukcija kaip nors sustiprins gamtos garsus, bet iš tikrųjų to nevyksta. Gamta ir taip pilna garsų, bet ne kada mes jų klausomės. Tai megafonas pastatytas, kad bent tuo metu, kai esi į jį įlindęs, atidžiau į miško garsus įsiklausytum. Gali dar bandyti į savo vidų įsiklausyti, ir pajusti harmoniją.

Miške neraliai daug uogų – mėlynių ir bruknių, bet taip pat yra voveruškų. Pirmą dieną jas renkam į saujas.

Vėliau į kiekvieną taką Ieva pasiima kibirėlį, nes gi negali žinoti, kur senės mūsų laukia!

Grįžę į rojaus kampelį, kur miegam dvi naktis, mes daromės pietus. Čia nuostabi vieta: miegame rąstų klėtyje, prausiamės dūminėje pirtyje, į gerą vietą einam po didžiulėmis eglėmis, o valgyti daromės didelėje būdoje, kuri panaši į lauko estradą, nes iš vienos pusės atvira, bet iš tikrųjų yra virtuvė – valgomasis.

Sodyba ant upės kranto. Vakarais po pievas rūkas vaikštinėja virš senvagės kilpų. Rytais iš miško pareina Nieko Nekalbantis Šeimininkas su pilnu kibiru voverušku, ir dar per petį permestu pusmaišiu voveruškų. Šneki Šeimininkė Enė sako, kad čia mėgsta atvažiuoti ir ministrai, ir parlamento nariai, nes čia tai tikrai niekas, jokie žurnalistai jų neatras ir nenufotkins. Aš negirdėjau apie latvių ministrus, bet Maris girdėjo ir perpasakoja Ievai: “Žinok, čia atvažiuoja Latvijos ministeriai ir nuogi bėgioja po pievą. Tik ji nesakė pavardžių.”

Iki pietų vaikščiojom gamtos taku palei Piusos upę. Labai švari, labai srauni, nežmoniškai vingiuota, vietom apsupta aukščiausių skardžių upė. Ypatingo gražumo.

Ieva visur dairėsi grybų. O aš rankiojau bruknes – jų nereikėjo nei dairytis, visur palei taką pilna. Pasirinkau šiek tiek uogų, kol Maris fotkino Ievą, išskėstom rankom gulinčią baltose samanose. Turėjo gautis nuostabi foto, aš irgi į šoną paėjus į samanas pakritau. Su selfiu nieko gero, saulė plieskė į akis, gavausi kaip kažkoks numirėlis lengvai patinęs. Ištryniau iškart.

Tai bent pasirinkau bruknių.

Šiandien pietus daromės patys. Latviai sako – taip bus greičiau, negu kur nors važiuoti pavalgyti. Pusvalandis ir viskas. Galėjau lažintis, nebuvo su kuo, kad greičiau nebus (būčiau lažybas išlošus). Mūsų senes pagatavotos su ryžiais ir juodaisiais lęšiais. Ieva atrado, kad lėkštės pagamintos Rygos porceliano fabrike. Lietus jau buvo pasibaigęs, ir mes pietus valgėm ant supynių (supasi ir suolai, ir stalas, ir be to taip gražiai supasi, kad kava iš puoduko neišsilieja).

Pavalgom ir vykstam toliau tyrinėti tos nuostabios Estijos.

One thought on “Mes gatavojam senes

  • 2020/09/02 at 12:26
    Permalink

    Paldies Dalia! Talantīgi un skaisti uzrakstīts 🙂

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *

Facebook Like Button for Dummies