Galerija EL Elblonge
Elblongo galerija yra buvusioje bažnyčioje, sugriautoje per karą. Visas Elblongas buvo sugriautas per karą, tačiau senamiestis atstatytas – labai kūrybiškai, palaikant idėją, bet neatkartojant smulkmenų, nes jos yra dingę. Viena bažnyčia atgimė kaip bažnyčia, o kita, kur buvo 13 amžiaus domininkonų vienuolynas, atgimė kaip meno galerija. Joje net neplanavau lankytis, bet besidairydama po kiemą į keistus meno objektus, truktelėjau duris, ir jos atsidarė.
Buvo dvi moterys. Viena stovėjo prie bilietų kasų, bet ji pasakė, kad bilieto neduos, nes viskas uždaryta, nes pirmadienis. Aš neypatingai norėjau pirkti tą bilietą, nes neturiu didelių lūkesčių meno galerijose. Sakau, nu man truputį praverkite duris, aš mestelsiu žvilgsnį vidun, jeigu galima.
Tada kita moteris sako, ai, tiek to, eik ir žiūrėk.
Ji kartu su manimi įėjo, truputį papasakojo, kad čia yra haiku. Nu taip, haiku yra žodžiai, bet tos kabančios kažkokio ten ypatingo japoniško popieriaus paklodės irgi yra haiku.
Ji išėjo ir mane paliko tose erdvėse.
Ten buvo kažkokių šnabždesių. Iškart supratau, kad jokie čia domininkonų vaiduokliai, kad viskas leidžiama per aparatūrą, nu bet labai gerai tie šnabždesiai pritiko.
Nuo to kad aš ten vaikščiojau, tos paklodės susimaskatuodavo. Bet nestipriai, o taip… oriai. Vienu momentu pradėjau plasnoti rankomis, kad sujudinčiau orą ir jos rimčiau paplevėsuotų. Jos judėjo, bet nestipriai, o oriai.
Po jomis buvo veidrodžiai, todėl erdvė buvo ir aplink, ir žemyn, ir visiškai išmušė iš realybės. Nepaisant to, kad plasnojau rankomis, ir vis dar atsiminiau savo vardą, vistiek buvau išmušta iš realybės.
Ir fotografavau labai nedaug ką. Nuotraukomis gi fiksuoji realybę, bet kai jos nebejauti, tai nėr čia ko fotografuoti. Gaunasi selfis po savo batu.
