2015: kur buvau, ką burnoj turėjau

Dalinį, bet labai įspūdingą Saulės užtemimą bandžiau stebėti per butelio dugną. Ai, nieks nesimatė. Paskui Ponas Didysis Ekspertas nulėkė į parduotuvę ir nupirko juodų suvirinimo stiklų užtemimo stebėjimui, o iš butelio dugno gavosi FB profilio nuotrauka.Buvau Gikšiuose, nuošaliame kaime Latvijoje, kur gilią žiemą suvažiuoja šimtai žmonių iš trijų Baltijos šalių ir šoka per naktį, bet kažkaip gavosi, kad nešokau. Užtai turėjau pakankamai laiko stalus apeiti ir vis ką nors burnon įsimesdavau. Labai patiko traškūs vafliai.Pusiaužiemį Kurtuvėnuose, kur su minia žmonių ieškojom barsuko ir norėjom pamatyti jo žiemos prognozes, susėdome užkąsti  ant užšąlusio ežero. Desertui – viena kita pašalusi spanguolė iš po sniego.Išprotėjusio Kelno hostelyje gėriau ramunėlių arbatos, bet man labiau patiko Aachene. Svečiavausi pas vietinio laikraščio žurnalistą, kuris pirmadienio rytą ištaisė gražiausius „sekmadienio pusryčius“, o paskui vaikščiojom gatvėmis ir durniavom su visais bei prisigaudėm kelis kilogramus saldainių, nes jie buvo mėtomi į visas puses.Krokuvoje daug vaikščiojau pėsčiomis, mačiau daug gražaus ir įdomaus, o taip pat išragavau pyragaitį pavadinimu “papieski”. Kada nors padarysiu tokį namuose ir receptą paskelbsiu.Taliną iš pradžių tyrinėjau viena. Radau, daugybę įdomybių, pvz. kur yra Olavo kapas (jam ant širdies tupi rūpūžė), o taip pat apsilankiau povandeninio laivo virtuvėje. Paskui pabuvau Taline su Joneliu ir Onyte. Kad tokį kadrą išgaučiau, turėjau Rotušės aikštėj ant pilvo gulėt, patikėkit, ir gulėjau. Ar išvis ką nors valgiau? Turbūt taip, neatsimenu, bet šnekėjau tai neįprastai daug.Įvyko ir toks reikalas – vienos dienos kavinė. Buvo labai gražus, nes darėm kartu su Aušra, o ji moka sukurti grožį.Rygoje pagaliau nuėjau iki tų gatvių, kur yra patys puošniausi jugendstiliaus namai ir buvau visiškai apžavėta. Be to už Jokūbo bažnyčios radau mielą kavinę, kurioje palaimingai sukapojau gabalą torto, nes buvo mano gimtadienis.Kolkoje vaikščiojau gurgždančiu smėliu.Plateliuose dairėmės per kraštą į didžiulio katilo gelmes. Kaip gerai, kad jame taip ir nebuvo pakurta raketinė sriuba.Latvijos miške rinkome mėlynes, o pakeliui link jų sustojome padainuoti lietuvių liaudies žaidimą “klausė žvirblis čiulbuonėlis kaip kaip aguonėles krečia”Viljandyje buvo daug nuostabių dalykų, muzikos, spalvų, šypsenų, atsidarė vienadienės kavinės, buvo nemokamo kefyro ir superinio varškės deserto… Tšau, Viljandi! Noriu kitamet vėl tenajaus. Oi, Hiuma, Hiuma, kaip ten gražu, kaip ten ramu ir kokios skanios keptos plekšnės.Rytinės Suomijos tradicinis valgis – Pirakki, ruginiai paplotėliai su įdaru, labai geri. Ir Suomija gera, norėčiau po tuos gražiuosius miškus dar pavaikščioti. Ir pavaikščiosiu, tik dar nežinau kada.Gruzija. Lavašai kepami priklijuojant juos prie krosnies sienelių. Dugne žaižaruoja žarijos. Kieme sėdi Uošvienė, kuri atrodo tyli ir nesvarbi, bet iš tikrųjų ji visus reguliuoja, ir lavašų kepėją, ir kokakolų pardavėją, ir turistų gidą, ir pačius turistus. Šie lavašai kepami šalia Okatse konjono, palei kurio skardžius pakabinti pažintiniai takai, nuo kurių atsiveria didingas vaizdas į konjono gelmes. Kai kas net bijo tais takais vaikščioti, bet tik ne mes.Tatrai. Užlindus už akmens turbūt valgau, bet gal ne. Laikausi, kad vėjas nenupūstų. Bet kokia berazumė buvau, per visus kalnus nešiau 500 g avižinių dribsnių, visą pakelį. Juk galėjau pasiimti jų kokius 4 šaukštus ir būtų užtekę. Vistiek pasiekus chatą ne avižas valgiau, o kopūstienę. (Emilijos foto)Zvartes iežis ir gardžiai kramsnojami  avižiniai sausainiai. (Andos foto)Čivita di Banjoredžio, miestelis, kurio pakraščiai nubyrėjo į gilius slėnius, ir kol nepastatė į jį tilto, buvo neprieinamas. Parėjusi iš Čivita pagaliau pamačiau didelį lauro medį, o tai būna kelionių į Italiją tikslas. Deja medis buvo už tvoros, todėl pasiekiau pasisiraškyti tik kelis lapus (kuriuos po dviejų savaičių išdalinau geriems žmonėms po tiltu netoli Viliošių).

Tuoj ateis 2016-ieji ir bus tokie pat įdomūs. Tikrai žinau, kad bus!

• Tweet
• Buffer
• Pin It