Balta mišrainė “olivje”
Daugiau nei prieš šimtmetį jaunas prancūzas Liusjenas Olivje išvyko laimės ieškoti į… Maskvą! Kaip žinia, 19 amžiuje Rusijoje tiek prancūzų kalba, tiek prancūzų virtuvė buvo aukštuomenės labai mėgstamos, tame Liusjenas ir matė savo šansą.
Atidarė Maskvoje restoraną, pavadinimu “Ermitaž”. Liusjenas buvo iš kulinarų šeimos, o be to atsivežė į Maskvą ypatingo padažo su garstyčiomis receptą. Majonezo. Olivje šeima buvo ištobulinusi neblogą majonezo receptą, kuris užtikrino sėkmę vyresniesiems broliams, turintiems restoranus Prancūzijoje. Pradžioje visai neblogai reikalai ėjosi ir Maskvoje. Bet greitai majonezo visi atsivalgė. Taigi reikėjo vėl sugalvoti ką nors ypatingo.
Spėkit, ar sugalvojo.
Tai žinoma, kad taip!
Mesje Olivje sukūrė nuostabiausią užkandį su jerubių ir kurapkų mėsos gabaliukais, vėžių kakliukais, veršio liežuviu, omarais ir kaparėliais… viskas gražiai užpilta savo paties pagamintu majonezu (kurio sudėtis buvo laikoma tokioje paslaptyje, kad nieks virtuvėje negalėdavo žiūrėti, kaip jis plakamas. Olivje eidavo padažo gaminti į atsikrą kambariuką.) Visi tie geri dalykai buvo puošiami kiaušiniais ir agurkėliais kornišonais, o centre grynai dėl grožio uždėdavo virtą bulvę. (Nes kas gali būti gražesnio už virtą bulvę, ar ne?)
Bet žiūri Olivje, kad rusai, gavę gražiausią lėkštę su gražiausiais “riabčikais” iškart ima šaukštą ir viską makalai-makalai sumaišo, sugriaudami visus grožius…
Todėl netrukus prabangusis užkandis jau buvo patiekiamas supjaustytas smulkesniais gabaliukais, sumaišytas ir neskūpiai užpiltas majonezu.
Visi jį vadindavo “salat olivje”.
Ir dabar taip tebevadina, nepaisant siautulingose istorijos audrose įvykusios sudėties evoliucijos, dešros – šlapiankės vietoj jerubių, žirnelių turbūt vietoj vėžių kakliukų, morkų dėl grožio… ir nė vienas normalus rusas naujų metų nesutiks be olivje bliūdo, ir pas mumi Lietuvoj balius ne balius, jei nėra “baltos mišrainės”, bet žinot, kaip ši mišrainė vadinama kitose šalyse: ogi “rusiškos salotos”.
- 3 virtos bulvės
- 1 virta morka
- 2 virti kiaušiniai
- 2 rauginti arba marinuoti agurkai
- 5 šaukštai žalių žirnelių
- 100 g virtos mėsos (nebūtinai)
- 5 šaukštai majonezo
Visų kitų produktų proporcijos nelabai svarbios, bet agurko kiekis svarbus, ir kiek jo reikia, priklauso nuo rūgštumo. Reikia ragauti. Kažkada sakydavo, kad visi produktai turi būti supjaustyti taip smulkiai, kad pats didžiausias mišrainėje būtų žirnis. Bet aš nesutinku. Nėr ko persistengti.
Na gal reikia papildyti, kad vis1 tarybinė obščepito sistema bazavosi ant prancūziškos virtuvės pamatų. Nebuvo sukurta nauja revoliucinė kulinarija, tik supaprastinta prancūziška tiko proletariniam maitinimui.
taip, ir transformacijos įvykdavo neįtikėtinos. Vien pažiūrėjus į ką pavirtęs kotletas! Net neįsivaizdavau, kad Prancūzijoje tai reiškia nugarinės gabalėlį kartu su kauliuku… Iš patiekalų išsityčiota tiek, kiek lėmė nesibaigiantys deficitai, bet pavadinimai palikę išdidžiai prancūziški.
Arba dar apie pyragą šarlotę esu rašiusi. Yra nuomonė, kad jis išsigimė į pjaustytus obuolius, užpiltus tešla dėl to, kad sovietiniais laikais nebeliko indų, kuriuose būtų galima kepti tradicinę šarlotę. Sovietiniais laikais gamindavo sputnikus, o blėkus orkaitėms – ne.
anuomet, kai buvau pati šauniausia taurių blizgintoja ir staltiesių lygintoja vietinėje kavinėje, pietaudama su virėjomis domėjausi visokiais dalykais. ir sykį man pasakė, kad gardžiausia balta mišrainė yra tuomet, kai visko dedama po lygiai svorio prasme. kartą nepatingėjau ir viską susvėriau. nemelavo, tikrai gardžiausia!
visko po lygiai? reiktų ir man išbandyti. Būtų gera priežastis pagaliau nusipirkti batareikas virtuvinėms svarstyklėms
nu ma toji balta mišrainė tai fuuuuuu…Net vaikystės naujametinės nostalgijos nesukelia… O va kepta višta… nu tos jei nėr-baliaus nėr
Pingback: Nauji metai sovietiniais laikais | Septyni virtieniai
ir raudona fuuuuuu…