Naujieji metai sovietmečiu

Ne paslaptis, sovietiniais laikais Kalėdų nebūdavo. Eilinė darbo diena, mokyklose dar neprasidėję atostogos, miestų skveruose dar nepapuoštos didžiosios eglės, piliečiams dar nepardavinėjamos eglutės. Sklandė šiokie tokie gandai apie plotkelius ir dvylika patiekalų ar apie tai, kad visas pasaulis švenčia (bet ką mes žinojom apie tą pasaulį, tik tiek, kad ten vargšus dirbančius žmones pjauna kraugeriai kapitalistai?)… užtai naujų metų laukdavome kaip pagrindinės metų šventės.

Paštu siuntinėdavome vienas kitiems sveikinimus atvirukuose su bumbulais ant eglutės šakos, stirniukais ar Seniu Šalčiu, kuris dėvėjo ilgą raudoną chalatą, jam į galvą neateidavo šūkauti „ho-ho-ho“, ačiū bent už tai, kad nešaukė “slava kpss”.

Prieš naujus metus parduotuvėse tradiciškai atsirasdavo trijų pagrindinių deficitų: majonezo, konservuotų žaliųjų žirnelių ir apelsinų. Kartais prie jų reikėdavo stovėti eilėje, o kartais jie būdavo padalijami darbovietėse. Ant apelsinų būdavo juodi rombo formos lipdukai „morocco“. Prisimenu, vienais metais apelsinai buvo be šių lipdukų, didesni ir kažkokie kartūs. Mums jie nepatiko, bet pasirinkimo nebuvo, arba tie kartūs, arba jokių. Paskui paaiškėjo, kad jie vadinasi greipfrutai. Jeigu vietoj apelsinų būdavo mandarinai, viskas gerai, mums jie patikdavo. Pasirinkimo nebuvo, vienu metu tik kažkurios vienos rūšies citrusai. Ar apelsinai, ar mandarinai, ar greipfrutai, kainuodavo vienodai – po 2 rublius už kilogramą.

Majonezas su žirneliais  sueidavo į baltą mišrainę. Tais laikais egzistuodavo tik dvi mišrainės – baltoji ir raudonoji, dar vadinama vinegretu. Abi buvo privalomos bet kokiame baliuje. Dar šaltiena (košeliena) buvo kiekviename baliuje privaloma, bet jei naujuosius sutikdavome namuose su savais, tai galėdavo ir be košelienos.

Naujų metų laukdavome prie televizoriaus. Galėdavome rinktis tarp vienos lietuviškos, vienos latviškos ir vienos rusiškos programų. Per Lietuvą rodydavo „Traviatą“. Nežiūrėdavom. Per rusišką parodydavo „Nu pogodi“ ir „Likimo ironija“.

Kai likdavo kokios penkios minutės iki naujų metų, per televizorių šnekėdavo Brežnevas. Per visas programas. Sunkiai, žmogus, žodžius beištardavo. Mes susižiūrėdavome, kur mūsų taurės ir pradėdavome palengva atlupinėti šampano kamštį. Vadinosi „sovietskoje šampanskoje“, irgi buvo deficitas, bet naujiem metam tai be abejo, kad visi turėdavome. Kartais papuldavo toks, kur mažom raidytėm buvo parašyta „briut“ . Pasirinkti galimybės nebuvo, jei jau papuolė „briut“, tai sutikdavome naujus su „briut“, bet jis kaip ir greipfrutai, patikdavo nelabai. Sklandė neįtikėtini gandai, kad tai pats gerasis šampanas (tada dar leisdavo vadinti šampanu, jei prancūzai ir būtų prieštaravę, mes to negirdėtume).

Paskutinę metų minutę rodydavo Kremliaus laikrodį, kuriuo slinkdavo rodyklės, o suėjus ant dvyliktos, suskambėdavo dilin-dilin, juos vadindavo Kremliaus kurantais. Kas iš tiesų yra kurantai, neįsivaizduoju. Mes šaudavom šampaną. Lauke pradėdavo pyškėti „saliutai“.  Tai buvo raudonos ir žalios signalinės raketos, gaunamos iš karinių dalinių. Neįsivaizduoju, kas jų turėdavo, kas šaudydavo, bet būdavo visada. Lėkdavom į kiemą žiūrėti. Dar girdėdavosi pykšėjimai iš medžioklinių šautuvų. Mes jei ir turėdavome ko, tai tik šaltųjų ugnelių arba tokių popierinių „chlopuškių“, kur patraukus už šniūriuko pasigirsdavo pykšt ir iškrisdavo šiek tiek spalvoto popieriaus šiukšlyčių.

Paskui sugrįždavom vidun, kur per televizorių jau būdavo prasidėjęs žydrasis žiburėlis. Kodėl vadinosi žydrasis? Taigi, kol dar televizoriai buvo nespalvoti, ekranai švytėdavo žydra spalva. Tais laikais žydrumas nekeldavo kitų asociacijų. Per žiburėlį dainuodavo, šokdavo, juokindavo. Mėtydavo tokius susuktus popieriukus, vadinamus serpentinais. Prie staliukų sėdėdavo dainininkai ir kosmonautai. Labai fainas būdavo žiburėlis, patikdavo visada ir visiems, žiūrėdavome iki pabaigos. O po jo dar būdavome palepinami kokiu nors filmu.

Sausio pirmąją pagrinde transliuodavo pramoginius šokius ir laidas apie Kubą.

• Tweet
• Buffer
• Pin It