Sovietinių laikų lietuvis į daržovių parduotuvę užsukdavo retai. Bulvių užsiaugindavo kolektyviniam sodely arba parsiveždavo iš tėvų, kurie turėjo kolektyvinį sodelį, arba iš kitų giminaičių, kurie gyveno kaime. Kas be ko, tekdavo sudalyvauti bulviakasyje, betgi ne visada lydavo.
O daržovių parduotuvėje nelabai ko daugiau ir būdavo – žemėtų bulvių, žemėtų morkų ir kelios lentynos stiklainių. Svogūnų gal [...]
Pirmiausia tai žuvelių. Pagal rūšį jos yra, man rodos, strimėlės, o pagal pagaminimo būdą – rūkytos, bet nieks neeikvojo tiek daug žodžių joms įvardinti. Žuvelės ir vsio. Lietuvoj tokių nebūdavo. Net jei pabandydavo išrūkyti strimėles, gaudavosi ne taip. Ir dabar tokių nebėra. Čia rašinėlis apie senus laikus, jeigu ką. Dabartiniai žuvies pardavėjai kartais turi savo [...]
Būdavo tokie aukšti stalai, prie kurių reikėdavo valgyti stačiomis. Užtai liaudyje tas vietas kartais vadindavo arklidėmis: “todėl, kad ten stačiomis geria”. Man šiek tiek per aukšti, mano smakriukas kaip tik sulig lėkštute.
Bet ne tie stalai buvo bufeto esmė – galėjo būt ir staliukų, prie kurių sėdima. Ir net vazelės ant jų galėjo stovėti su gėlyte. [...]
Sovietiniam žmogui valgymas išvis nelabai tiko prie šlipso… ups, tai yra ir šlipsas jam netiko, labiau jau kombinezonas.
Sovietiniam žmogui tiko šypsotis laimingam, mosuoti kūju, vairuoti traktorių, o laisvalaikiu - lėktuvą. Jo užmojai - iki kosminių erdvių, perspektyvoj buvo žadamos tūbelės su kokiu nors kombikormu su dienos kalorijų norma,o nuo virtuvės jis buvo visokeriopai atpratinamas. Sovietiniuose butuose gi patys žinot, [...]
Ką aš žinau, kodėl negalėjo vadintis paprastai “maisto prekės”, kodėl vadinosi tarptautiniu žodžiu “gastronomas”.
Gal kad atvykėliai nelietuviai lengviau rastų ir suprastų.
Nes tikrai atvykdavo kaimynai nusipirkti maisto, nes.. tokie buvo laikai.
Ir mes pratikrindavom kaimynų gastronomus, ir tuos, kuriem būdavo nukritus viena iškabos raidė ir vadindavosi Astronomais, pratikrindavom tuos irgi, nes… tokie buvo laikai.
kai važiuodavom su klase [...]
