Ko mes važiuodavom į Latviją

Pirmiausia tai žuvelių. Pagal rūšį jos yra, man rodos, strimėlės, o pagal pagaminimo būdą – rūkytos, bet nieks neeikvojo tiek daug žodžių joms įvardinti. Žuvelės ir vsio. Lietuvoj tokių nebūdavo. Net jei pabandydavo išrūkyti strimėles, gaudavosi ne taip. Ir dabar tokių nebėra. Čia rašinėlis apie senus laikus, jeigu ką. Dabartiniai žuvies pardavėjai kartais turi savo asortimente “žuvelių, tokių kaip latviškos”, bet… nebe tie laikai, nebe tos žuvelės.

Gotina – saldainiai “Karvutė”. Mmmmm…… mmmm…. žodžių nėr, tik mmmm…..

Latvijoj, beje, nedidelės parduotuvytės vadinasi veikalais. Pirmus tris kartus į Latviją nuvažiavus iš to žodžio žvengi ir kvatoji. Paskui atrandi juokingesnių. Kaimo parduotuvytės vadinasi partikomis.

Latvijoj būdavo rudų sausainių su pipirais. Lietuvoj tada tokių nebūdavo. O dabar – nežinau. Jei ir yra, nebe taip įdomu.

Iš Latvijos reikėdavo nusipirkti batonų ir miltų, nes jie baltesni. Ir dabar dar labai verta nusipirkti bandelių, nes joms latviai negaili varškės. Labai skanu. Vadinasi biezpiens pas juos varškė. O pienas vadinasi piens. “Piens?”- perklausė vienas vaikutis ir biškį pamąstęs paskelbė: – “Aš moku latviškai! Piens! Duons! Sviests!”

Anais laikais, kai parduotuvėse būdavo maltos kavos, baisus deficitas užtai buvo tirpi kava, bet Latvijoj jos galėdavo rasti. Nes latviai ją gamino. Būdavo skarbonkėse po 100 g ir vadinosi dabiska kafija. Bet jei pasisekdavo tik pusiau, tada galėdavo nusipirkti kafijos gėrimo “Vasara” – tirpaus kavos surogato. O ką, mes jį gerdavom, ir netgi skanu būdavo.

Dar vienas latviškas skanėstas buvo kukurūzų lazdelės. Tokiose pat popierinėse dėžuėse kaip dabar, ir netgi tokio pat skonio kaip dabar, tik nebelaikoma skanėstu dabar. Ką padarysi, kuo daugiau lazdelių, tuo mažiau nuo jų džiaugsmo.

Rygoje pirmą kartą gyvenime paragavau bulvių lazdelių. Tuomet dar nežinojom žodžio čipsai. Juos pardavinėdavo kažkur netoli turgaus, bet labai sunkiai randamoje vietoje. Kartais rasdavom, kartais ne. Jau kai rasdavom, tai prisigriebdavom.

Žuvelių irgi prisigriebdavom visada. Nes buvo topų topas, nors šito žodžio tada irgi nevartojom.

18 thoughts on “Ko mes važiuodavom į Latviją

  • 2011/02/15 at 09:55
    Permalink

    tie ju sausainiai (piparkukai ar kaip ten), tai labai i svediskus imbierinius panasus.. (: man tai labiausiai jega yra Rygos turgus, zuvies skyrius pasigrozejimui, bandeliu skyrius apsirijimui

  • 2011/02/15 at 10:42
    Permalink

    Shiny, absoliuč pritariu! Čia tas dengtas turgus netoli stoties.
    Bulvių lazdelės buvo atsiradę prie kito turgaus, esančio netoli centrinės gatvės.
    Nežinau ar dar tebėra.
    Ten būdavo gražiausių moliūgų net tais laikais, kai mes nežinojom ką su jais daryti.

  • 2011/02/15 at 15:09
    Permalink

    o, kokia savalaikė tema. ryt žadu parašyt ką gero įdomaus ir keisto galima šiom dienom Latvijoj nusipirkti 😀

  • 2011/02/16 at 14:29
    Permalink

    laukiam, skaitysim, važiuosim, pirksim

  • 2011/02/17 at 11:26
    Permalink

    O aš už poros savaičių išvažiuoju į Rygą 3 savaitėm į kažkokį restoraną, pati dar nežinau kokį, praktikos atlikt…vataip.

  • 2011/02/17 at 13:04
    Permalink

    Dalia, gražinai n metų atgal 🙂 man kažkodėl visą laika atrodė, kad partika – tai maisto parduotuvė, o veikals – nemaisto :)o dar žinau žodžius iela ir ednica 🙂 ir dar… amžinoji meilė – pyragaičiai Vecriga ir glaistyti varškės sūreliai. Bet ir estiški sūreliai irgi buvo labai skanūs. O dar kosmonautų maistas – tūbelės su įvairiais džemais. Man skaniausias buvo spanguolių. Nors toks rūgštus-rūgštus 🙂

  • 2011/02/18 at 04:47
    Permalink

    Nu Laura, nu kaip šaunu! Lauksim reportažų. Gal jau fotoaparatą turėsi, bet jei neturėsi, tai ir be paveiksliukų skaitysim tik rašyk.
    Elžbieta, dėl parduotuvių pavadinimo nesiginčysiu, gal ką nors ir painioju. Glaistyti sūreliai ir dabar latviški labai skanūs, o seniau retai pasitaikydavo aptikti. Kas ta Vecriga nežinau, man asociacijos tik su vafliniu tortu, nelabai ypatingu.

  • 2011/02/18 at 10:32
    Permalink

    Dalia, tai žinok, aš irgi nežinau, tiesiog man kažkodėl taip atrodė 🙂 o guglis verčia ir partiką ir veikals – parduotuve :))) O Vecriga – tai plikyti pyragaičiai 🙂 keliose Rygos Senamiesčio kavinėse jų parduodavo 🙂 nu jau tokie skanus, su varškės kremu…. gal, sakau reikia kept? 🙂

  • 2011/02/18 at 10:57
    Permalink

    Na, kiek as zinau, tai veikals yra parduotuve, pvz. batu parduotuve – apavu veikals, drabuziu parduotuve – apgerbu veikals ir pan., na, o partika, tai jau maisto krautuve.
    Vecriga (arba senaja Ryga) Latvijoj vadina plikytus pyragaicius, eklerus, kurie yra su riebiu kremo idaru (niam) ir dar aplieti sokoladu.Juos vis dar parduoda.
    Pipiriniai sausainiai (piparkukas)megiami ir kepami Kaledoms, pries Kaledas ju pilnos lentynos, o turguose pardavineja paruosta tesla sausainiams kepti. Beje, pries Kaledas latvisku piparkuku ir pas mus prekybcentriuos pasirodo.
    Na,o man is latvisku salduliu labiausiai patinka sausainiai “riesutai”, tokios dvi geldeles sulipdytos su “rududu”, tiksliau virtu koncencuotu pienu. http://www.receptes.lv/receptes/cepumi-riekstini-ar-karamelu-kremu/

  • 2011/02/18 at 18:44
    Permalink

    Rūta, o štai mano laikais Vecriga buvo neriebūs, bent jau taip prisimenu, 🙂 Gal dabar su maskarpone daro? nes ankčiau buvo varškės kremas, labai panašus į mūsų Kuršėnų vyniotinio 🙂

  • 2011/02/18 at 20:08
    Permalink

    Elzbieta, manau, kad tas riebumas kiekvienam skirtingai, nes ne visi juk vienodai megsta. Bet siaip tai manau dabar pripildo kokia sintetine grietinele, nes taip gi pigiau:)

  • 2011/02/19 at 00:19
    Permalink

    Na apie dabar man sunku spręsti, nebuvau normaliai Rygoj gal kokių 15 metų:) aš apie tuos, kur prieš 30 metų buvo 🙂 Kai žolė buvo žalesnė…

  • 2011/02/19 at 07:48
    Permalink

    Pries 30 metu ten nebuvau, bet kazkodel tikrai manau, kad zole buvo zalesne..ir ne tik Rygoj:)
    O su varske latviai dar toki salduli daro, kuri pasaku nameliu vadina. Tarp triju paprastu sausainiu (ale gaideliu) deda varske ir aplieja sokoladu; sitas saldumynas man irgi asocijuojasi su Latvija http://www.garduminsplus.lv/index.php?map=30&db=30&prodid=394

  • 2011/02/19 at 10:22
    Permalink

    Ruta tikra Latvijos žinovė besanti 🙂
    Elžbieta, būtų pats laiks į Rygą, patikrinti ar Ryga dar dunda

  • 2011/02/20 at 00:56
    Permalink

    Man Mama is komandiruotes Rygoje parvezdavo marcipaniniu batoneliu, spanguoliu cukruje, ivairiausiu rusiu chalvos ( ne saulegrazu ir ne arachisines). Ir dar ten parduodavo kieta, zalsvos spalvos suri, fasuota konusines formos pakuoteje. Gal tai buvo parmezano tipo suris? skonis kiek prisimenu panasus. Duona, pabarstyta tuo suriu, sokiruodavo mano klasiokes del neiprasto kvapo:)

  • 2011/02/22 at 10:57
    Permalink

    DK, visišką egzotišką pasakoji. Aš tokių įdomybių nei seniau, nei dabar Rygoj nerasdavau. Atrodo, tavo Mama turi talentą rasti gerus daiktus.

  • 2011/12/26 at 20:13
    Permalink

    Ir kodėl dauguma piparkūkų (pipirinių sausainių) mėgėjų juos vadina imbieriniais? “Imbieriniai sausainiai, imbieriniai sausainėliai”… Tik ir girdi. Lyg tas imbieras mums būtų kažkas labai jau sava, vos ne tautinis augalas… Kodėl visi taip svaigsta dėl imbiero, kad net pipirinius sausainėlius vadina “imbieriniais”? Na, taip, yra jų sudėtyje ir imbiero, bet imbieras tėra vienas iš daugybės piparkūkoms gardinti naudojamų prieskonių; imbieras nėra svarbiausias ir nepakeičiamas piparkūkų prieskonis – į jų tešlą dedama ir gvazdikėlių, ir kardamono, ir kvapniųjų, ir juodųjų pipirų (PIPIRAI, PIPIRAI!!), muskato, cinamono, citrinų/apelsinų žievelių, kalendros sėklų, pilama net melasos/salyklo ekstrakto/karamelės. Na, ir imbiero – taip. Tačiau pipiriniai jie, tie sausainėliai, PI-PI-RI-NIAI!!!
    Nesupraskite neteisingai – imbierą mėgstu, tiesiog nesuprantu tokio pipirinių sausainėlių suimbierinimo. Pipiras mums, beje, labiau savas nei imbieras, kuris tik palyginti neseniai atsirado mūsų krautuvėse. Daugiau nei pusė Europos juos vadina pipiriniais:
    Latviai juos vadina “piparkūkas”, estai – “piparkook”, suomiai – “piparkakkut”, vokiečiai – “Pfefferkuchen”, olandai – “peperkoek”, danai – “peberkage”, švedai – “pepparkaka”, norvegai – “pepperkakke”, islandai – “piparkokur”. Čekai, slovakai, gudai – “pernik”, lenkai – “piernik”, , rusai – “pryanik” – ir šie pipirina. Ir tik mes (kartu su anglais, ispanais, portugalais, italais ir ukrainiečiais) šiuos pipirinius gardėsius kažkodėl imbieriniais vadiname…
    Džiugu, kad Jums jie – pipiriniai! 🙂

  • 2011/12/27 at 16:47
    Permalink

    oho koks išsamus komentaras! Dar daugiau motyvacijos priešintis suimbierinimui. Susimąsčiau, jei visose kalbose yra tokiems sausainiams senobinis pavadinimas, kaip tada lietuvių. Meduoliai? Kur kaimynai su pipirais, mes su saldumu!

Leave a Reply

Your email address will not be published.

Facebook Like Button for Dummies