Sovietinių laikų ledai

Joniškyje ledus pardavinėdavo tik vienoje vietoje – mediniame kioskelyje prie buitinio kampo (kuriame dabar „Fortūna“). Ir tik vasarą. (Koks berazumis būtų norėjęs ledų žiemą?) Žymiai vėliau atsirado kioskelis šalia „vaikų pasaulio“.  Neatsimenu, ar tą patį kioskelį pargabeno į kitą vietą, ar tada jie buvo du. Ledus atveždavo iš Šiaulių pieno kombinato. Vieną dieną būdavo tik vienos rūšies ledų. Klausimas „po kiek šiandien ledai“ buvo visai logiškas ir aktualus, nes skirtingų rūšių ledų skirtingos buvo ir kainos. O pasirinkti nebuvo iš ko – vieną dieną tik viena rūšis. Tačiau jei mama buvo davusi 20 kapeikų, reiškia ledams užteks. 20 kapeikų kainavo patys brangiausi: „eskimo“. Visi galvojome, kad eskimai reiškia ledai, ir tik labiausiai išprusę žinojo, kad dar ir tokia šiaurės tauta egzistuoja.

Pigiausi buvo po 6 kapeikas. Geltoni, vaisiniai. Šitų negalėjau pakęsti. Sušalęs, bjauriai kvepiantis vanduo. Po 9 kapeikas buvo pieniniai – irgi ne kažkas. Bet tuos jau pirkdavau, nes juk tą dieną kitokių nebuvo. Po 13 kap jau pusė bėdos, o po 15 – šokoladiniai. Labai geri!  Po 19 – plombyras. Super! Visi šie ledai būdavo vafliniuose indeliuose, suvynioti į popierių su blyškiomis spalvomis. Pvz ledų po 15 popieriukas buvo su blyškiai žaliais dryželiais, o plombyro – tokiais kvadratukais, kuriuose būdavo raudonas taškas.  Kartais žmonės iš kažkur gaudavo ritinėlį popieriaus, skirto vynioti ledams (galima atspėti iš kur – kažkas nugvelbdavo iš fabriko), bet nežinau, kam žmonėms tas popierius buvo reikalingas.

Būdavo dienų, kai bet kuris iš šių ledų būdavo pardavinėjamas ne vaflyje, o popieriniame indelyje. Koks nusivylimas, o kainuodavo tai tiek pat! Ir į popieriuką taip pat būdavo įsuktas! Bet prieini prie kioskelio ir pamatai, kad šalia lėkštutės kapeikoms padėti mediniai pagaliukai ir iškart supranti, kad prasti popieriai.

„Eskimo“ ledai vieninteliai ne vafliniuose indeliuose būdavo, bet ant pagaliuko ir dengti šokoladu. Ir ne plokšti kaip dabar, o cilindro formos. Buvo skanūs.

Ledų pardavėja mums atrodė sena, nes buvo gerokai vyresnė už mūsų mamas. Lyg per miglą prisimenu, plaukai jos buvo kažkaip įspūdingai sušukuoti, ar kasa aplink visą galvą, ar stambios klusniai sudėliotos garbanos… Su baltu chalatu kioskelyje sėdėdavo. Daugiau tam kioskely nieko nepardavinėjo, tik ledus.

Jokių ledų kitose parduotuvėse, ir savaime suprantama jokių ledų kaime. Jei norėjai ledų nuvežti į kaimą, nupirkdavai kietai sušalusius, susidėdavai į tinklinį maišelį (vadinamą „sietka“) sulaukdavai autobuso, įsigrūsdavai vidun ir nuveždavai ledus arba minkštus, arba išvarvėjusius. Iš sietkos. Nes plastikiniai maišiukai dar nebuvo sugalvoti.

Užtat koks keliavimo malonumas! Nes kitame mieste – kitokie ledai. Įsivaizduojat, Vilniuje! Kokių nori ledų, tokius pasirenki! Ir popieriukai kitokie. Ir net buvo vieni po 22 kapeikas! Ir net su geltonu glaistu! Gražuma!

O jei į Rygą nuvažiuoji, išvis… kai kurie tokiuose pat vafliniuose indeliuose, bet pvz kiti – stačiakampiai tarp dviejų vafliukų. Rygoje pirmą kartą pamačiau ledus, sudėtus į plastikinį apvalkalą (kaip dešrą) ir sandariai uždarytus. Taigi tokius gali nusipirkti ir iki pat Joniškio vežti, nors ištirps, bet neišbėgs! Saldėjums – taip latviškai vadinasi ledai iki šių dienų.

O skaniausias ledų prisiminimas iš sovietinių laikų vadinosi „krem briule“. Joniškyje tokių nebūdavo. Nei Vilniuje, nei Rygoje. Tokius vieną kartą tik buvau valgiusi kai kažkur toli važiavome, o paskui vis prisimindavau ir prisimindavau, ir jei kada anūkų turėsiu, dar ir jiems papasakosiu.

• Tweet
• Buffer
• Pin It