Ketvirtadienis būdavo žuvies diena

Sovietmečiu ketvirtadieniais būdavo žuvies diena. Visoje didžiulėje teritorijoje, užėmusioje ar tik ne penktadalį visos planetos sausumos, ketvirtadieniais maitinimosi įstaigose nebūdavo mėsos patiekalų. Kodėl? Nežinau. Sklandė anekdotas, kad Brežnevas iš Vatikano gavęs ordiną už pasninko dienos įvedimą, bet galvojom, kad čia tik anekdotas, nes katalikai gi mėsos nevalgo penktadieniais.

Jei sovietmečiu reguliariai maitindavaisi valgyklose, iškart nusiteikdavai, kad ketvirtadienį nieko gero nebus. Jei į valgyklas eidavai tik retsykiais, ir jei netyčia tas retas sykis išpuldavo ketvirtadienį, oi neapsidžiaugdavai… Iš sriubų būdavo tik pieniškos ir saldžios. Saldžias aš mėgau ir tebemėgstu, bet pieniškas tai padarydavo nežmoniškai skystas. Koks įdomumas praskiestą pieną semti šaukštu? Kotletai, šniceliai, maltinukai, muštinukai, tefteliai – viskas būdavo pagaminta iš žuvies, ir taip, kad iš išvaizdos atrodydavo kaip visada, bet skonis neįtikėtinai bjaurus. Nežinau, kokiu būdu įmanoma taip išbjauroti žuvį. Mano mama kai padaro žuvies kotletų, būna skanu. Valgyklose ketvirtadieniais per žuvies dienas – ne. Neskanu niekam.

Gelbėdavo varškės patiekalai. Arba miltų. Nes žuvies diena nereikšdavo privalomo žuvies valgymo, bet reikšdavo mėsos nevalgymą. Bet vis tiek… štai dabar nemažai žmonių yra vegetarai, ir jie randa kuo visai nenykiai maitintis. Ir aš savaičių savaites mėsos nepasiilgstu, nes yra bulvės, daržovės, grybai, makaronai, ryžiai, kiaušiniai, kruopos… daugybė visko. Sovietmečiu per žuvies dieną išradingumo jokio, tik nykuma. Kotletai, atrodantys kaip visada, tik skonio netikėto.

Ir taip nykuma visose valgyklose, viešose ir mokyklinėse, ir fabrikų, ir ligoninių, ir vaikų darželių. Traukiniuose, ir stočių bufetuose, ir net restoranuose. Neatsimenu, ką darydavo šašlykinės. Gal ketvirtadieniais būdavo uždarytos? O gal jų visai nebuvo? Bet čeburekinė Vilniuje už Aušros vartų, o tai vienintelė Lietuvos sostinėje buvusi čeburekinė, ketvirtadieniais darydavo čeburekus su varške, ir todėl ketvirtadieniais ten nebūdavo tokių eilių kaip kitomis dienomis.

Ar žuvies diena turėjo kokį nors ideologinį pagrindą, nežinau. Namuose galėjai sau valgyti mėsą, jei tokios turėjai. Tikrai nevaikščiojo inspekcijos, tikrindamos, ką dedi ant stalo.

Sovietmečiu visad trūkdavo mėsos. Tais laikais gi dešras gamindavo, kuriose mėsos daugiau nei 80 procentų, tai žinoma, kad labai greit visa mėsa susieikvodavo. Bet žuvies irgi nebuvo gausybės. Konservų tai taip, visada. Daugiausia „mintaj“. (Rusijos parduotuvėse kad lentynos neatrodytų taip tuščios, konservų dėžutes išdėliodavo ornamentais.) Šprotų – retais atvejais, pvz. per spalio revoliucijas metines. Šviežios jūrinės žuvies nematydavom. Šaldytos atveždavo retsykiais ir vienu metu tik vienos rūšies. Nereikėdavo kankintis pasirenkant tarp vienokios ar kitokios jūrinės lydekos. Atveždavo žuvies, kurios rūšis buvo „šaldyta“, visi subėgdavo, pastovėdavo eilėse, visą išpirkdavo ir kepdavo stipriai kvepiančiame nerafinuotame saulėgrąžų aliejuje, nes kitokio nebūdavo.

Įrašas skirtas temai „Kibkit žuvelės“, Languotos prijuostės projektui.

• Tweet
• Buffer
• Pin It