Kai diena susijusi su istoriniu įvykiu, tai viskas kažkaip savaime, bet kartais dienos nesuprasi kieno iniciatyva imamos ir kam nors paskiriamos. Nei iš šio nei iš to pasklinda gandai, kad kažkuri diena yra tarptautinė draugo diena. Ačiū diena. Šypsenos diena. Tinklaraštininkų diena. Man sausio 17-oji yra Renatos gimtadienis. O pasirodo, daliai pasaulio – Italijos virtuvės diena!

Keista ar nekeista, bet apie ją daugiau rašo angliškai, nei itališkai. Nors man tai nelabai keista. Itališka virtuvė juk labiau yra viso pasaulio sąvoka, nei pačių italų, nes jie labiau žiūri į regioninius ir lokalius skirtumus ir ypatumus.

Oi, bet visai ne apie tą norėjau rašyti.

Apie TIRAMISU!

Nes Italijos virtuvės diena kasmet skiriama kokiam nors patiekalui, o šiemet tas patiekalas yra tiramisu.  Jei netikit, žiūrėkit čia. O tai dalykas yra toks, apie kurį niekaip negaliu nutylėti. Niekaip nu niekaip. Tuo labiau, kad vieną sykelį, kai lankiausi Italijoje ir mane net truputį buvo įsileidę į virtuvę, tai žinokit, morkas ir instrumentus aš ten padavinėdavau ne bet kam, o nuostabiam žmogui Viramo, apie kurį sklandydavo gandai, kad tai jo šeimoje buvo išrastas tiramisu. Kalbėdavo, kad šis itališkas desertas pirmiausia atsirado jo tėvų restorane, iš ten jį nusižiūrėjo Milano restoranai, o paskui ir visas pasaulis.

Kai išgirsti tokius dalykus, patikėti ne taip lengva, ar ne?

Todėl pirmiausia užguliau internetą, ieškodama žinių, iš kur, kada, kaip tiramisu atsirado.

Pirmas netikėtas faktas – tiramisu visai neturi šimtametės istorijos. Senesnėse kulinarinėse knygose jokio tiramisu nėra. Iki 1981 metų ne tik lietuviai tiramisu nepažino. Net ir pačioje Italijoje jis buvo nežinomas.

Antras faktas – dėl tiramisu kilmės yra tik spėjimai. Šis desertas neužpatentuotas, todėl turi visas galimybes apaugti legendomis ir įsigyti šimtą tėvų (nes italų patarlė skelbia: pralaimėjimas turi tik vieną motiną, pergalės tėvystę savinasi šimtai.)

Viramo ne sykį minėjo, kad jis yra užaugęs restorane. Jis yra kuklus, nekalbus vyriškis. Po virtuvę sukiojasi apsiavęs geltonais kroksais. Niūnuodamas kažką. Virtuvėje virš durų pasikabinęs Mokytojo nuotrauką – tas mokytojas iš Indijos, tai jis sugalvojo Viramui vardą Viramo, iki tol jis buvo Enrikė. Bet nepaisant kuklios išvaizdos, kaip virtuvės šefas jis yra aukšto lygio. Ta balta pūsta kepurė jam tinka ne blogiau už nuosavus plaukus, kaip ir baltas švarkas su juodais guzikais. Sūrio gabalėlius ant padėklo ar salotas jis išdėlioja su nepaprasta elegancija, o šedevrinius patiekalus sutveria iš to, kas yra.

Kartais gamina tiramisu.

Pirmiausia apie tai pasklinda gandas: „šiandien Viramo gamins tiramisu!“, ir visi iš anksto džiūgaujame.

Po pietų, kurie būna vakare, jis kuklia veido išraiška atneša ir padeda ant stalo metalinį padėklą. Padeda ir išeina.

O tada kažkas pamato! Kai sakiau, kad pirma buvo gandas, tai žinokit, gandas pasiekia ne visus. Visada būna kokia nors mergica, kuri nieko nežino. Ji sau ramiausiai prieina prie to padėklo pažiūrėti ko yra ir tada kad sušuks: „Mamma mia!“.

O tada jau visi palikę šalin orumą, užmiršę pažadus laikytis dietos ir nustoję būti veganais, tarškėdami lėkštutėmis susirenka atsirėžti sau gabalėlio.

Kadangi man truputuką leisdavo padėti Viramui, jo nurodymu traiškyti česnakus ir kitaip painiotis, tai pradėjau kurti planus, kaip aš iš jo išgausiu ne tik tiramisu receptą, bet ir visą istoriją.

„Viramo“,- sakau jam, kai jis didžiulėje kriauklėje plauna ryžius. „Viramo, ar galėčiau iš tavęs sužinoti tiramisu receptą“ . „Si“,- linktelis jis galva. „O iš kur atsirado tiramisu?“ (teiraujuosi taip nedrąsiai, lyg mažas vaikas, klausiantis iš kur atsiranda vaikai). Sužinau, kad tai buvo vienos šeimos receptas. Tuomet niekas jo nelaikė kažkuo ypatingu, tiesiog paprastu dalyku. Apie šešiasdešimtuosius metus jį pradėjo daryti dviejuose restoranuose Veneto regione (vienas iš jų priklausė Viramo tėvams).

Truputį pravalas, bet per dvi dienas klausinėjimų nesugebėjau išpešti daugiau žinių. Kokia pavardė tos šeimos, kurioje sugalvotas tiramisu receptas? Viramo nežino. Ar dar tebėra jo tėvų restoranas? Taip, bet parduotas kitiems. Kodėl vadinasi tiramisu? (kaip jau visi žino, tai reiškia „kilstelėk mane“). Todėl, kad labai kaloringas ir suteikia jėgų, tiesiog kilsteli. Nors neretai,- sako Viramo,- poveikis būna visai ne toks. Kadangi į sudėtį įeina kiaušiniai ir maskarponė, prisikrauni skrandį ir visai nepakylėtas jautiesi, bet apsunkęs.

O receptą ar pasakysi man, Viramo?

Jis varto kažkokį segtuvą, varto ir varto, ir reikiamo lapo neranda. Va, man rodo, puikus receptas: salsa su gorgonzola, darysime šiandien. Gerai, sakau, o tiramisu kaip? Juk ir taip atsimeni receptą, tiesiog padiktuok. Atsiminti tai jis atsimena, bet neturės laiko man aiškinti kaip daryti. Pagaliau suranda receptą, imk, kopijuokis. Receptas dešimčiai žmonių, taip ir nusirašau, nes ko čia smulkintis su mažais kiekiais, jei nėra namuose 10 žmonių, trys žmonės suvalgys per 3 dienas.

 Tirami su

(Viramo segtuve užrašytas būtent taip, su tarpeliu)

• 500 g maskarponės
• 5 kiaušiniai
• 5 šaukštai cukraus
• 500 g savoiardi sausainių
• 500 ml šaltos kavos
• 30 ml amareto likerio
• 200 g kakavos

Atskirti kiaušinių trynius nuo baltymų. Išplakti trynius su cukrumi kol cukrus ištirps. Įmaišyti maskarponę. Kiaušinių baltymus suplakti iki standžių putų, kad apvertus indą, iš jo nekristų, ir įmaišyti į trynių ir maskarponės mišinį.

Keturkampį indą iškloti sausainiais, pamirkytais kavos ir amareto mišinyje. Sunaudoti pusę sausainių kiekio. Užtepti puse kiekio kremo. Padaryti antrą sausainių ir kremo sluoksnį. Palaikyti šaldytuve bent dvi valandas prieš patiekdami. Užbarstyti kakavos milteliais.

Va jums ir „Mamma mia!“ Tiramisu! Tirami su!

• Tweet
• Buffer
• Pin It