Man leido įkelti koją į tikrą virtuvę!

Užrišo baltą prijuostę, OK, sako, einam į šaldytuvą. Jis kaip nedidelis kambariukas, dėl visa ko aš vidun nėjau, palaukiau už durų. Oma įėjo vidun, paėmė dėžę su mažutėm cukinijom ir davė man nešti į virtuvę ir plauti. Kriauklės dvi didžiulės ir keturkampės, kad galėtų patogiau prie jų prieiti, pastatytas toks tiltelis prie jų pasilipti, o vandenį galima paleisti paspaudus pedalą su koja arba iš tokio lankstaus vamzdžio, kuris kabo labai patogiai, ant jo tik spusteli rankeną, ir pavaro labai stipri dušo srovė. Cukinijos tokios mažutės kaip agurkėliai. Oma paėmė vieną, šnai šnai į keturias dalis, tris įmetė į bliūdą, o ketvirtą paliko ant lentos. Kam tas?- klausiu. Essampio!- atsako ši. Reiškia turiu žiūrėti į tą gabaliuką ir visas kitas cukinijas taip pat supjaustyti. Šnai šnai aš irgi cukinijas į keturias dalis. Paskui tarp jų pamėtėme česnako (nelupto, kaip sakė Oma, su marškinėliais), ir iškepėme orkaitėje. Oi, apie ją irgi galiu pasakyt, didingas įrengimas. Gali kepti, o gali tapti garų kamera, o kai užduotas laikas baigiasi, sukriokia kaip garvežys.

Vidury virtuvės – viryklė, o iš visų pusių visokie reikalingi daiktai. Prireikė parmezano, išsitrauki iš stalčiaus skutiklį ir paskuti jo drožlių. Prireikė kažką suplakti, plakiklis po ranka, prireikė skardinę atidaryti, tam reikalui irgi aparatas specialus. Peilių visokių pilnas stalčius. Aš toj virtuvėj kaip koks aparatas irgi. Pasako – pjaustyk, pjaustau, pasako šluostyk, šluostau. O kai nurodymus įvykdau, o naujo nėra, tai stoviu kampe kaip išjungtas aparatas. Kol pasako vėl – pjaustyk, plauk, atnešk.

Kai viską pagaminame, sudedame į tokius metalinius padėklus. Valgymo salėje yra vonia su karštu vandeniu. Nudengiu nuo jos tris dangčius ir sudedu tris padėklus su maistu. Toliau statomas stiklinis bliūdas su tarkuotomis morkomis, kitas bliūdas su salotų lapeliais,  du maži blūdukai su aliejumi, vienas česnakinis, kitas pipirinis. Salotos nėra maišomos su užpilu, kiekvienas prisideda lapelių sau ir užsipila užpilo. Jei nori, dar gali užsibarstyti kepinto sezamo, pipirų arba mielių dribsnių. sezamai labai skanūs, o mieles net bandyti bijau. Rūgsiu paskui kaip tešla…

Po pietų, kurie būna ne per pietus, bet vakare, duodamas desertas. Pirmą vakarą buvo nuostabiai skanus kriaušių pyragas. Įsidėjau du gabalus su plaktos grietinėlės kupeta. Sukapojau, ai sakau, dar vieną… norėjau Omai pasakyti komplimentą, kad labai skanus, ir pasigyriau, kad suvalgiau tris gabalus. TU NEGALI VALGYTI TRIJŲ GABALŲ! RIMTAI SAKAU. VISIEMS TIK PO VIENĄ!  Uj, atrodo prisidirbau. (Bet kitą vakarą kai desertui buvo tiramisu, vistiek du gabaliukus gavau, vieną pati įsidėjau, o kitą atnešė kambariokė, gi žinojo, kad mėgstu.

5 thoughts on “Man leido įkelti koją į tikrą virtuvę!

  • 2011/10/17 at 14:05
    Permalink

    Oi kaip idomu įspūdžiai iš tikros virtuvės, net parūpo kur visas veiksmas vyksta 🙂

  • 2011/10/17 at 16:02
    Permalink

    Spėju, kad Italijoje, nes Dalia buvo rašiusi, kad ten skris. Bet kaip ji pateko į virtuvę ir man parūpo. Spėju, kad įleidusieji neįtarė jos potraukio skaniems desertams… Dalia, tikiuosi pavyko kriaušių pyrago receptą sužinoti? 😉

  • 2011/10/17 at 23:22
    Permalink

    Pasakojamas tikrai įtraukiantis ir labai įdomus. Noriu tęsinio! 🙂

  • 2011/10/18 at 16:05
    Permalink

    Sėkmės naujoje virtuvėje, laukiam naujų receptų, paslaptingoji Dalia!

  • 2011/10/18 at 21:19
    Permalink

    veiksmas vyksta Italijoje. Man netgi leistų fotografuoti, bet apmaudžiausias dalykas, kad virtuvės apšvietimas su mano fotoaparatu nesusikalba.

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *

Facebook Like Button for Dummies