Pusryčiams silkė. Ir šnicelis

Gal nesigilinkim, iš kokios šalies buvo pasiųstas padažas per kurjerį. Siuntėjo pagalbininkai tik užklijavę adresą ir išsiuntę pasiteiravo, kas buvo siuntoj. Ahhhh, ojeee… padažas? Ujujuj, tik niekam nesakyk, kad ten buvo padažas… Siuntėjas jau ir pats atvyko pas Gavėją, o padažo vis nėr. Darom paiešką, sužinom, kad ankstų rytą dar galime pasiimti Šiauliuose, arba bus po švenčių. Taigi šeštadienį kylam iš miegų, dar su patamsiais krentam į mašiną ir važiuojam.

Pasiimam siuntą. Niekam nesakom, kas viduj, ir jeigu čia kažkas skaito ir galvoja, kad atpažįsta situaciją, tai ne, ten buvom ne mes.

Tada norim pusryčio. Internetas nežino jokių vietų, kur būtų valgyt ir atidaryta nuo pat ryto, bet mes patys vieną viečikę žinom. Viduje dega šviesa, yra žmonių, meniu surašytas, kasininkė savo poste.

Pasiimam silkės ir šnicelių, ir kavos. O ką? Mūsų šiandie toks pusrytis.

Tik tada apsidairom… tik mes čia susėdę šnicelius valgome. Visi kiti užbėgo nuo ryto skystos duonos. Vienas visas toks filosofas koją ant kojos užmetęs, visas toks susimąstęs, alų gurkšnoja lėtai.

Kitas užlėkęs staigiai makt degtinės ir išlekia staigiai.

Diedulis atsidusėja, pakelia nuo žemės geltoną maišelį su užrašu “kubas” ir išeina.

Vienas staliukas nuo pat ryto su užrašu REZERVUOTA.

Kiti susėdę nemaža kompanija, jie po bokalą išvartoja, tada atsineša dar. Dama per šiaudelį iš skardinės traukia gal sidrą, gal kokį kokteilį. Vyriuks niekaip nesulaukia eilės į tualetą, tada pakiša galvą po čiaupu virš kriauklės ir išsiplauna galvą. Kažkodėl.

Toks va šeštadienio pusrytis.

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *

Facebook Like Button for Dummies