Kaizerio nesąmonių blynai – kaiserschmarrn
Dabar jau žinau du dalykus, pavadintus imperatoriaus Prano Juozapo I garbei.
Su vienu buvo taip: rusų geografai 19 amžiuje pradėjo įtarinėti, kad Arktyje turėtų būtų dar neatrastų salų. Bet valdžia jiems nedavė pinigų, kad nuplauktų ir patikrintų.
1872 m. po Arkties vandenyną burlaiviais plaukiojo austrai – vengrai. Nors buvo vasara, bet aplink burlaivį pradėjo trainiotis ledai, išmušę iš kurso ir nunešę prie nežinomos žemės. Ekspedicijos vadai truputuką aptyrinėjo šias žemes ir pavadino imperatoriaus Prano Juozapo I vardu. Paskui archipelagas atiteko Rusijai.
O kitas dalykas toks: Pranas Juozapas I ir jo žmona Elzė gavo iš savo imperatoriškos virtuvės po blyną. Bet Elzė, kurią beje visi pravardžiavo Sisi, kaip tik buvo nutarusi laikytis dietos. Uj, sako, tokio riebaus ir saldaus dalyko nevalgysiu. Niu niu, parodyk, kas čia per nesąmonė,- sako imperatorius. Buvo taip skanu, kad suvalgė ir savo, ir Elzės porciją. Ir nuo to laiko vadinamas šis blynas Kaiserschmarrn, tai yra kaizerio nesąmonės. Ar niekučiai.
Nu bet jo gyvenimas, Prano Juozapo I, – tikros kaizeriškos nesąmonės. Žmona ištisai pykosi su motina, todėl teko jas išskirti, blynų nevalgančią Elzę išėsti iš namų į užsienio keliones, o pats imperatorius įjunko lankytis pas geležinkeliečio žmoną vardu Ana, su kuria ne tik valgė blynus, bet ir užgyveno du vaikus.
Kaizerio nesąmonė – Kaiserschmarrn
- 80 g miltų
- 125 ml pieno
- 2 kiaušiniai
- 1 arb. šaukštelis vanilinio cukraus
- Žiupsnelis druskos
- 50 g razinų
- 2 šaukštai sviesto
- 25 g miltelinio cukraus
Kiaušinių trynius atskirti nuo baltymų. Trynius suplakti su miltais, pienu, druska. Baltymus išplakti iki standžių putų su vaniliniu cukrumi. Razinas pamirkyti rome (tik kad jos nesugėrė to romo, gal 20 minučių buvo per trumpai?).
Keptuvėje ištirpinti sviestą. Supilti visą tešlą. Turi būti apie 1 -1,5 cm storio sluoksnis, o kepdamas dar šiek tiek pasipučia. Ant paviršiaus, kol jis dar skystas, užbarstyti razinas, lai šiek tiek nugrimzta. Kai apačia apkeps, apversti, nesijaudinant, kad ir plyš. Nes netrukus vistiek viską reikės gabaliukais sudraskyti, paėmus dvi šakutes.
(Man patiko viename recepte paaiškinimas: “viena šakutė vienoje rankoje, kita kitoje”. O ką, nepaaiškinsi normaliai, tai nežinia ką su tom šakutėm pradės išdarinėti.)
Sudraskius blyną, viskas dar pakepama retsykiais pamaišant. Jei norite, galima jau dabar užbarstyti cukraus, kad jis gabaliukus apkaralemizuotų.
Sudėjus į lėkštę, užbarstyti miltiniu cukrumi. Čia jau būtinai.
Labai tinka su rūgščia uogiene: slyvų, bruknių ar šaltalankių džemu.
Receptas iš knygos “Dr. Oetker, 1000 geriausių receptų”, kur jį vadino “Kaizerio smulkučiais”, ir ten rašė kepti orkaitėje, tuo tarpu visas internetas leidžia kepti ant keptuvės.
buvo tokia knyga, “Pasaulio virtuvės” ar kaip taip – tarybinių laikų leidimo, parašyta dviejų pasaulį apkeliavusių vokiečių. Tai jie ten aiškino šito reikalo atsiradimą it kokį Gedimino sapną – neva, medžiojo kaizeris, medžiojo, paklydo, savus pametė, užklydo į miško trobelę. Moteriškė ten norėjo pavaišint garbų svečią omletu, bet anas subyrėjo. Tai labai bijodama pabarsčius cukrum atnešė, kukliai pasiūlė, o tam labai patiko ir patiekalas liko “Kaizerio omletu” vadintis. Išbandyt nesugundė vienok tada 🙂
kai domėjausi pavadinimo istorija, visur rašė, kad yra kelios versijos, aiškinančios, kodėl kaiseršmarn, bet iš tų kelių papasakodavo tik vieną. Ksi, praplėtei mano akiratį.
Dėl keptuvės ir orkaitės – kažkur buvau radus, kad kai jau sudraskai, dėt į orkaitę cukrum apibarsčius, ir kept antrą porciją. Kai jau prikepi, kad ir netyčia užklydusiam kaizeriui užtektų, neši stalan visus iškart, neatšalusius. Čia matyt iš tų laikų, kai šeimyna iš rimtesnio kiekio žmonių sudaryta būdavo.
Puiki mintis! Recepte surašytų kiekių užtenka dviems, o jei reikia pvz keturiems, padvigubinus ingredientus, vienu reisu jau nebeiškepsi.