2018-ieji, taip greit nulėkę į praeitį
Metų pradžioje su didžiuliu malonumu tyrinėjau Klaipėdą, iki tol visai nepažįstamą. Visų paslapčių ji man dar neatskleidė, bet ir Peliuką ir Katiną šiaip ne taip radau. Taip gavosi, kad per 2018-us Klaipėdoj buvau gal net kokius penkis kartus, visi patiko.
2018-aisiais susikūrė nuostabus darinys, pavadinimu “Trys madamos”. Pirmieji bendri madamų nuotykiai vyko snieguotuose Tatruose, kur kovo mėnesio sniegas jau šiek tiek apkietėjusiu paviršiumi, tačiau į jį įmanoma prasmegti iki pat tos vietos iš kur kojos dygsta, saulė veidą nudegina neįtikėtinai, ypač tą dieną, kai jokios saulės nesimato, galvoj nuolat skambantis bauginantis vardas Zawrat… ir daugybė nuostabiausių dalykų, bet nė dienos be kopūstienės!
Gegužės 4-ąją vėl buvom pas latvius padėti jiems pašvęsti nepriklausomybės atgavimo. Visa Latvija švenčia susėdusi prie stalų, uždengtų baltomis staltiesėmis, o ten, kur lankomės mes dar būna rūgštynių sriuba. Paskui pas latvius važiavom vėl ir vėl, prisigalvodavom ten visokių reikalų, lindom į bunkerius, kopėm į Trisvienibas bokštus, mirkėm kojas pelkių vandeny, klaidžiojom labirintuose… Sužinojom, kad Vīnē šnicels reiškia visai ne vyno šnicelį, o Vienos.
Ragavome Maroko arbatos Elejos arbatos namelyje. Tiesiu keliu mums iki Elejos apie 15 km, bet turint gebėjimų galima visą 80 km prizigzaguoti dviračiais – pro Zakių plavas, aguonomis žydinčius laukus, Kivių biblioteką ir ypatingo grožio Abgunstės dvarą, kuriame ant kiekvieno horizontalaus paviršiaus stebimi miegantys katinai.
Įsigijau labai gražų karpį kai per Lenkijos ežerų kraštą važiavome nuo Gdansko namo. Toje Lenkijos dalyje keliai labai gražūs, bet siauri ir vingiuoti, apsodinti medžiais. Tarp važiuotojų visad būna specialistų, žinančių, kad čia pat yra gerų, plačių ir greitų kelių, jie piktinasi, kad vairuotojai renkasi tuos zigzagus, kur nepalėksi. Bet deja joks žemėlapis tų greitųjų kelių nerodo.
Slovakija, keturis kartus per 2018-us Slovakija. Bet sutikčiau ir daugiau, nes ji mane dabar paėmus į nelaisvę ir visiškai apžavėjusi. Kopūstienė be trijų madamų ne tokia skani, todėl pablūdinėjusi po Slovakų rojų išragavau kukulių “Buchty” su aguonų padažu.
Lietuvos himną giedojome ant Baltijos kranto Liepojoje. Ėjome prie jūros takeliu per dykynę, pro kažkokias cisternas, perlipome geležinkelio bėgius ir smėlio kopas, tada pabraidėme vandenyje ir vis žiūrėjome į laikrodį, kada ta devinta. Tarp mūsų buvo daug žemdirbių, bet nulis daininykų, šiek tiek nerimavome, kaip mums seksis pagiedoti. Kai kas turėjo pasiruošęs įrašus telefonuose dėl visa ko. Bet gavosi gerai, pro šalį einantys latviai ir rusai manrods buvo susižavėję. Bent aš tai tikrai buvau patenkinta, turbūt gražiausias mane ištikęs himno giedojimas.
Liepos mėnesį siekėmė Gineso rekordo su daugiausia kaliausių, tuokart atrodo, kad pasiekėme, nors dokumentų iki šiol dar nemačiau. O po to pametus kartu atsivežtus estus zigzagavau Žagarės gatvėmis ieškodama Zaptės restorano, žinoma jį radau ir ten laimėjau trilitrį vyšnių uogienės!
Tikras amerikietis darė man vakarienę, kai atvykau į jo naują gyvenimą Slovakijoje – buvo hamburgeriai . Vieningai nutarėme, kad Oravos pilis verta aplankymo, o plaukimas plaustais stebint pilį nuo upės lygio pernelyg brangus. Bet užtai Janošiko diery gavo aukščiausius mūsų balus, o užkopimas į Maly Rozsutec – tikra smagybė!
Taip, metams baigiantis radome stebuklingus švytinčius vartus, kuriais visi ėjo, tik nieks nežinojo, kas laukia pabaigoj. Paaiškėjo, kad maži geležiniai varteliai, pro kuriuos galima išeiti visai. Bet nusprendėm, kad dar ne laiks, apsisukom ir grįžom atgal į Joniškį, aštuoniom rankom pridarėm visokių gardumynų ir smagiai atšventėm Kalėdas su giminėm ir artimaisiais.
Daugybė nuostabių dalykų buvo. Neįtikėtina, bet 2018-aisiais NEBUVO GRYBŲ!!!, nė sykio nebuvau Italijoje, nė sykio nebuvau Estijoje… teks šiemet taisytis.