Bisetti namų virtuvė

Bisetti namai yra tikrai keisti. Iš išorės – grubi akmenų siena su netvarkingais išdėstytais keliais langeliais. Kai įeini į kiemą, patenki į keistą pasaulį, pilną laiptų, durų, akmenų, augalų, moliūgų… mano kambariokė sako – gyvename kaip triušių narveliuose. Gal tikrai taip. Per visą savaitę taip ir nesupratau, kiek žmonių čia gyvena, nes kartais atsidaro niekad nevarstytos durys ir išeina niekad nematytas žmogus, kartais randi kažką naują sėdintį virtuvėje, bet paskui sužinai, kad jis nesiskaito. Neseniai aptikau, kad kambariai yra ne tik aukščiau pirmo aukšto, bet ir žemiau, nes kai sugedo virtuvėje čiaupas, reikėjo eiti į žemutinį kambarį kviesti Maiklo. Jis atėjo be kelnių, bet užsirišęs skarą ten, kur paprastai būna kelnės, pasakė labarytą, nors jau buvo vidurdienis ir palindęs po kriaukle sustabdė nepaliaujamą vandens tekėjimą.

Taigi apie virtuvę… Beveik visą galinę sieną užima ugniakuras. Man iki šiol nematyta konstrukcija – didelė niša sienoje, apačioje sukuriamas laužas, o jo dūmus ištraukia aukščiau esanti skardinė dėžė. Sienos grubiai tinkuotos, jose yra visokių nišų ir visokių lentynėlių, o ant jų – visokių indelių, daugiausia su prieskoniais. Kartais kilnoju tuos indelius ir tyrinėju, kas viduje (pvz radau knyvos kruopų, labai smalsu išbandyti, nes nesu ragavusi jų, bet vis atidėlioju ragavimo dieną). Viską, kas yra virtuvėje, galima imti ir naudoti, jeigu ant indelių ir paketėlių nėra užrašytų vardų. Tačiau mes labai skaniai valgome Centre, todėl čia tik pusryčiaujame. Galėtume ir pusryčius valgyti Centre, sako, ten pusryčiams būna sūrio, bet reiktų prie jo eiti 8:30 val, o tokiu laiku dažnai tik ritamės iš lovų.

Bisetti virtuvėje yra visokių indų ir instrumentų, tačiau dažniausi naudojami yra espresso kavinukai: turime juos du, skirtingo dydžio, abu be rankenėlių (nes jei užmiršti į kavinuką įpilti vandens, nuo karščio jam nubyra rankenėlės, o per visus čia kavą geriančius perėjūnus be abejo atsiranda tokių, kur užmiršta įpilti vandens). Aš sau kavą verdu dviejų puodukų kavinuke, išeina apie 150 ml kavos, o mano kambariokė – dvigubai didesniame. Čia visuomet turime pieno, kurio net nereikia laikyti šaldytuve, muslių, kurių parsinešame iš Centro plastikiniame kibiriuke, ir duonos. Kartais turime naminės duonos, kurią kepa Maiklas pagal vokišką receptą. Tai duona su raugu, gamybos procesas trunka tris dienas, visiems ji labai patinka. Lietuviška duona irgi gavo daug komplimentų – buvau atvežusi savo keptos duonos kepaliuką, palikau ant stalo, iš kur ji išnyko, o paskui iš įvairių žmonių girdėjau pagyrimus. Visi buvo bais nustebę, kad į savo duoną dedu cukraus. Kažkaip nenormaliai jiems atrodė, bet kad duona buvo skani, tai tikrai.

Bisetti virtuvėje turime katiną, labai labai storą, kaip rutulį su kojytėmis, bet senbuviai sako, kad pernai jis buvo dar storesnis. Gali būti, kad tai katė, bet aš pernelyg nesidomiu ir netyrinėju kaip yra iš tikrųjų. Nežinau, ką ėda katinas vegetarų virtuvėje, bet kaip visi normalūs katinai, amžinai prašosi tai vidun, tai lauk, ir mėgsta glaustytis apie kojas.

Kaip ir priklauso sename name, kartais kas nors vis būna sulūžę. Dvi dienas neveikė kranas, aš savo puoduką ploviau prausykloje, kai kas neplovė visai, ir visi paviršiai nusidėliojo neplautais indais. Nežinia, iš kur jie dygo, nemačiau kas palikinėjo, bet veisėsi kaip kokie grybai. Mano kambariokė pastatė plastikinį dubenį ir užrašė raštelį “Dirty dishes put here”, bet aš jų neplausiu, pasakė ji. Paskui kranas kažkaip susitaisė ir neplauti indai išnyko.

Dažnai virtuvė pavirsta į offisą: ateini kavos ir randi stalą nukrautą kompiuteriais, o aplink sėdintys žmonės traukia vienas kitą į draugus feisbuke. Aš irgi kelis įsitraukiau, negi atsiliksi? Virš stalo kabantis šviestuvas kartais nušvinta, kartais užgęsta, mes to proceso kontroliuoti negalime niekaip, nors Filipas ir galvoja, kad užgęsta nuo jo įžengimo virtuvėn, bet aš ryšio nepastebėjau.

Tiksi laikrodis. Jaukus, užmirštas garsas, kurį šiaip jau dažnai užmušinėjame visokiais kitokiais burzgimais. Jaukiai tiksi laikrodis ir kvepia kava.

4 thoughts on “Bisetti namų virtuvė

  • 2011/10/20 at 14:42
    Permalink

    Puikus įrašas! Autorei ačiū už labai smagų blog’ą ir rašymo stilių ‘su razinkom’ 🙂 ir už skanius receptus taip pat 🙂

  • 2011/10/21 at 16:10
    Permalink

    Aš tokį ugniakurą mačiau Prancūzijoje…kaip užsimaniau aš irgi tokio “židinio” į kurį galima įlipti 😀

  • 2011/10/22 at 12:26
    Permalink

    Inga, ačiū kad skaitote, ir už atsiliepimą ačiū.
    Laura, paviršutiniškai apžiūrėjus tą židinį nepastebėjau šyberio, tai yra sklendės, kad būtų galima uždaryti kaminą kai nekūreni, kad šilumos iš vidaus neištrauktų. Tai, galvoju Lietuvoj nelabai tiktų, reiktų kažkaip konstrukciją pritaikyti kitaip

  • 2011/10/22 at 21:07
    Permalink

    Dalia, su tokiu malonumu skaitau jūsų istorijas… Vieną akimirką aš sėdžiu ir dirbu nuobodžiausią darbą pasaulyje. Kitą aš jau Italijos virtuvėje.
    Realiai aš namisėda ir knygų graužikė-todėl tokios kelionės-atgaiva širdiai-ir pamatau lopinėlį Italijos ir lagaminų krautis nereikia 🙂

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *

Facebook Like Button for Dummies