Virti varškėčiai (sirnikai)
Penktoj klasėj per darbų pamokas mokydavomės virti visokius šlykščius valgymus: duoną sutepėm lyg kokį tortą kelių rūšių užtepais,suslėgėm ir paskui gražiai pjaustėm, bet kadangi juose buvo virto kiaušinio, kurio aš nekenčiau, tai buvo fui fui. Į virtų varškėčių tešlą mokytoja kažkodėl liepė pridėti cukraus, ir vėl buvo fui fui. Perpjaudavom virtus kiaušinius, išimdavom trynius, sumaišydavom su visokiais priedais ir vėl tarp baltymų sudėdavom. Kadangi nemėgau virtų kiaušinių, man vėl buvo fui fui, nors mokytojai dėl to vienodai rodė.
Teisingus varškėčius virti išmokė mama. Cukraus juose nepriklauso, o jei Ponas Didysis Ekspertas varškės patiekalo be cukraus nepripažįsta (ot keistuolis, ar ne?), gali jo sėkmingai pasibarstyti į savo lėkštę.
Virti varškėčiai
kiekiai apytiksliai
- 500 g varškės
- 2 kiaušiniai
- žiupsnelis druskos
- 200 g miltų
Varškė pakeliuose dažniausiai būna pernelyg šlapia. Reikia atminti tokį dalyką – kuo daugiau varškėje skysčio, tuo daugiau teks dėti miltų, kad tešlą galėtų normaliai suminkyti. Kuo daugiau miltų, tuo kietesnis rezultatas. Todėl geriau rinktis varškę maišeliuose ar kokiais nors briketais. Tačiau šiaip jau varškėčiai yra labai atlaidūs, kokią varškę benaudotume, gausis vistiek neblogai.
Varškę reikia ištrinti su druska ir kiaušiniais. Įberti miltų, suminkyti. Padalinti į kokias 4 dalis ir kiekvieną dalį suvolioti į pailgą volelį. Tešla tebeturi šiek tiek lipnumo, todėl ant kočiojimo lentos reikia pasipilti miltų, kuriais padengti tešlos paviršių, kad neliptų prie rankų nei prie stalo. Tešlos volelį peiliu supjaustyti gabaliukais. Pjauti ne “džyru-džyru” judesiu, bet “spust – ir atstumiam”.
Puode užvirinti apie 3 litrus vandens, jį pasūdyti. Po vieną sumesti tešlos gabaliukais, retkarčiais pamaišant mediniu šaukštu. Virti atidengtame puode. Varškėtukai tik sumesti į puodą nuskęs, bet po kurio laiko išplauks į paviršiaus. Dugne liks nebent koks lūzeris, prilipęs prie dugno, dėl visa ko prasukam per dugną mediniu šaukštu.
Po išplaukimo į paviršių pavirti dar kokias 3 minutes. Visus išgriebti ir užmesti gabaliuką sviesto.
Valgyti karštus su grietine ir/ar sviestu.
Jei vienu prisėdimu neįveikiami, nuostabiai skanūs būna paskui pakepti ant keptuvės.
Nepažįstu tavo mamos, bet viens prie vieno ir aš taip varškėčius darau.
Cukraus nededu, valgau su grietine, o mano vyras ant tos grietinės cukraus visada pasibarsto. 
O man varškėčiai be cukraus -ne varškėčiai
Bet šiaip gerą darbų mokytoją dar turėjot, mūsiškė visada prasirgdavo per kulinarinę dalį, bet niekada per mezgimus ir siuvimus, kurių aš nekęsdavau
“Ežiukai”! Kaip pasiilgau, ačiū už priminimą
Iš pasakojimo apie “skanias” darbų pamokas prisikrizenau
Asta, kad varskeciai taptu eziukais, tai dar per tarkos isvirkscia puse perridenti reikia
Nu ne, kad varškėčiai taptų ežiukais, į juos visų pirma varškės reikia nedėt, o tik paskui per tarką rident!
Nu man šitas rašymo stilius tai nerealus, taip ir laukiu kasdien naujų įrašų 
O šiaip – varškėčiai tikrai yra fui fui, bet pas mus visi visada į juos deda cukraus. Tai gal reikia šituos tikrus pabandyt?
O net jei ir nebandysiu – tai bent paskaityt smagu
Patiko pjaustymų apibūdinimai: tikslu ir aišku
Mano mamos varškėčių recepte tik varškė, miltai ir vanduo.
Pas mus tuos per tarką pervarytus (ir be varškės) vadindavo abriedukais.
‘Dugne liks nebent koks lūzeris, prilipęs prie dugno’ =>> Oi pralinksminai! Man varskeciai irgi – butinai SU cukrum.
Musu darbu mokytoja kazkada buvo sugalvojusi virti agurku…uogiene. Laimei, laboratorinem pelem patapo paraleline klase, atejus musu pamokai ideja buvo ‘pamirsta’. Prisimenu, bandem berniukams paskui ta ‘uogiene’ sumaitint, bet nelabai pavyko.
Jūsų darbų mokytoja – žmogus su polėkiu! O jūs jai sparnus taikėtės surišti
Pritariu Ponui Didziajam Ekspertui, kad varskeciai turi buti su cukrum!!!! Cia tas pats kas arbata be vandenio
DD jeigu varskeciai be cukraus 
D
Ir dar be to reik pasidaryti laaaabai laaaabai saldu padaziuka is sviesto ir grietines.
Viskas tiek uzsinorejau, kad teks virti ateinaciom dienom
Aciu uz saldu priminima