Viči koldūnų testavimas – viskas iš rimtųjų
Pakuotė: Maksimos šaldytuve visokiausių koldūnų galybės. Šitie neišsiskyrė. Nei gražesni už kitus, nei bjauresni. Pažiūrėjus, iškart aišku, kas viduje yra – ant pakelio – gerai apkeptų virtienių bliūdas , o per skaidriąją pakelio dalį ir patys koldūnai matosi. Gerojoj pusėj parašyta „Pelmeenid kanaga“ ir dar 5 kalbomis, tarp jų ir lietuviškai, o didžiausias užrašas – angliškai. Tiek to, nepykstu. Juk visi žino, kas tas yra „chicken“. Dar nupaišyti tokie apskritimai panašūs į antspaudus. Ant vieno iš jų parašyta „thin skin“. Man tas „skin“ šiame kontekste atrodė keistai, bet su E. apsvarstėm, kad gal būtent tas žodis ir turi būti. O koks daugiau, jei ne „skin“? O kas tas koldūnas jei ne įdaras su oda, ar ne? Kitoj pusėj parašyta … kažkas. Spėju, kad sudėtis ir paruošimo būdas. Gal kokiom 10 kalbų. Visiškai neįžiūriu, nors užsidedu akinius ir atitraukiu per visą rankos ilgį. Be šansų. Šrifto dydis nežmoniškai miniatiūrinis, fonas skaidrus. E. paskaitė kažką apie tapijokos krakmolą. O aš tuksiu nežinodama nuo ko. Pakuotėje 400 g. Normalus kiekis.
Kaina: Tradiciniai 7,49 Lt už pakelį, išeitų 18,72 už kilogramą. Su vištiena, sūriu ir baravykais kiek brangiau. Tai vieni iš brangesnių, buvusių maksimos vitrinoj. (Už kai kuriuos brangesni beveik dvigubai, bet anų už dyką neimčiau). Vienas pakelis – dviems pavalgyti sočiai. Sakysim taip – kaina proto ribose.
Asortimentas: Man Viči parašė laišką, kad nusipirkčiau tradicinių, modernių ir azijietiškų. Jonišky azijietiškų nėra. (Kaip tik šiandien toks Emu klausė, ar yra Jonišky kinų. Nėra. Tai kam tada azijietiški koldūnai būtų?). Tradicinių buvo 2 rūšių – su „pork“ ir su „chicken“. Dar vieni buvo su „moderniu“ įdaru: vištiena, sūriu ir baravykais. Išbandėm ir tuos.
Virti ar kepti? Kadangi E. pajėgė skaityti tas nežmoniškai mažas raidytes, tai pradėjo ji ten skaityti, kad galima, kepti, gruzdinti, gaminti ant garų… Man norėjosi sužinoti, ar galima paprasčiausiai virti vandeny kaip paprasčiausius virtienius, atėmiau iš E. pakelį, kad pati paskaityčiau. Bet nepaskaičiau. Neįžliebiau. Vistiek nusprendžiau, kad bandysiu virti, gal nesprogs. Kitus kepiau. Virdami neprakiuro nei neišsižiojo. Kepiau nors ne taip jau dideliame riebalų kiekyje, bet viskas puikiai peršilo. Vienas kepamas prakiuro, nuotraukoj kiaura vieta kaip juoda dėmė. Tešla (vadinama „skin“) buvo traški, bet ne per kieta ir labai gardi.
Išankstinė nuostata: Išankstinė nuostata buvo absoliuč neigiama. Galvojau, kad normalių pirktinių koldūnų nebūna, nes kiek esu bandžiusi, buvo šlykštūs, po jų kiekvieną kart pasižadėdavau daugiau niekada. Šeimos nariai irgi reagavo: „ko čia parnešei? Nevalgysim! Man nuo pirktinių koldūnų vidurius paleidžia. Kokia čia nesąmonė – pirktiniai koldūnai?! Nu tu, mama, jau visai…“
Testavimas: Geri! Va čia tai siurprizas! Tradiciniai su kiauliena ir vištiena visiškai normalaus skonio. Beje, jie užraityti vienodai, išvirus-iškepus susipainiojo, kurie yra kurie, ir net ir skoniu ne per daugiausiai skyrėsi. Bet skonis stebėtinai normalus, tokie, kokie būna naminiai. Su vištiena, sūriu ir baravykais mums visiems visiška naujiena. Įdare baravykų tik 6 procentai, bet aromatas jaučiasi iš karto kaip solistas, netikėtas ir labai geria nuteikiantis. Šiltas sūris vailiojasi po burną, bet tai visai neblogai. Patiko visiems ragavusiems, nors ir kokie jie išrankūs ekspertai.
Išvada: Maistui tinkami. Nežinau apie visus pirktinius, bet VIČI koldūnai – normalūs. Kokie turi būti.
