Vapiano. Mano įspūdis toks. O jūsų?
Aš nesu restoranų žmogus, todėl man lengva padaryti įspūdį. O gal ir ne, gal išties VAPIANO yra ypatingas kai kuriais aspektais. Kas esate Vilniuje, būtų gerai, jeigu galėtumėte patikrinti.
- Keptos daržovės. Paprika ir baklažanai. Uždėtos ant brusketos arba ant picos. Ne tik pakeptos iki “pats tas”, bet dar turi tokį žavingą dūmo aromatą. Ar įmanoma, kad jos tokios super kiekvieną dieną?
- Pats vaikštai pasiimti ir makaronų, ir tiramisų, ne padavėjai tau nešioja, bet vis tiek jautiesi ne taip, kaip mokyklos valgykloje, o laisvas atsipūtęs. Na išties, kai nori gerti, ar patogiau yra tiesiog nueiti ir atsinešti vandens (kaip yra Vapiano), ar dairytis, bandant pagauti padavėją ant akių kontakto, o paskui stebėtis, kur ji taip ilgai išnyko (kaip būna kitur)?
- Ar tau patinka, kad gali matyti, kaip tešlos gabalas delnais išplojamas iki ploniausios picos? Gali paprašyti: „Šarūnai, ant mano picos prašau nedėti čiliaus, bet daugiau tų gardžiųjų keptų daržovių.“ Kieno prašyti, žinosi, nes prisisegę korteles su vardais, bet gal nežinojai, kad Vapiano neima į darbą „gatavų“ virėjų, kepėjų, konditerių, o nusilipdo juos iš vizualinių menų studentų ir kitos šaunios publikos. Apie tai, kokį „levelį“ jie pasiekę, galima sužinoti iš ženkliukų, pavyzdžiui jeigu ant ženkliuko parašyta „star“, tas jau ne bet kas, moka ir picas, ir makaronus.
- Nebeatsimenu, ar jie sako „makaronai“, ar „pasta“, kas gali patikslinti? Makaronai (ar pasta?) gaminami ten pat, nemačiau kaip, bet mačiau, kad šviežūs, sudėti dėžutėse po vieną porciją. Nors kulinarijos cerberiai skleidžia mokymą, kad kiekvienas padažas turi sau tinkamiausius makaronus, tu vis tiek gali išsirinkti tokius, kokie tinkamiausi asmeniškai tau, o ne jiems. Nebūtinai kovoti su spagečiais, jei šiandien esi su nauja bliuska.
- Virtuvės magai patys neplauna indų, todėl visiškai netaupo švarių šaukštų. Ar užtenka vandenyje druskos, ragauja dviem šaukštais: vienu pasemia vandenį, perpila į kitą, iš kurio sriūbteli. Tuo iš burnos ištrauktu po tavo padažą nemakaluoja, gi tu čia pat stovi ir viską matai. Ar nematai?
- Padažas daromas tau asmeniškai, todėl vėlgi gali paprašyti, kad Eimantė nedėtų daug čiliaus. O dar geriau, kad padarytų carbonara. (Ar galit patikėti, nesu jos valgiusi, ir kaip n metų nugyvenus tokį dalyką pražioplinau?)
- Dar mums sakė, kad Vapiano restoranuose kuriama aplinka, skatinanti bendravimą. Sakykim, jei į įprastus restoranus nesmagu vaikščioti vienam, tai į Vapiano visai nieko. Šito teiginio negaliu nė patvirtinti, nė paneigti, nes buvau su labai puikia draugija ir man buvo smagu, bet ką pasakytum tu? Ar aukštesnių kėdžių sustatymas pajėgus pralaužti lietuvio uždarumą ir nebendravimą?
- Dar mums pabrėžė produktų kokybę ir šviežumą. Galvojau, kad tokio dalyko patikrinti nesu kompetentinmga (tuo labiau, kad susipainioju net šitą žodį rašydama. Kompeteteninga. Kompetetinga. Siaubs, nemoku rašyt). Bet klausykit. Oglio, aglio e peperoncino. Aliejuje pakepamas česnakas ir šiek tiek čiliuko. Druskos ir pipirų. Sudedami virti makaronai. Dar truputis aliejaus ir česnako. Tarkuoto parmidžiano. Ir viskas. Ar gali gautis kas gero, kai receptūra tokia minimali? Jei būtų su bet kokiu aliejum, jei būtų bet kaip pakeptas, jei būtų užtarkuotas bet kokiu sūriu ar geras gautųsi? Vapiane – tikras skanumėlis. (Ačiū Mindaugui).
Mano toks įspūdis. O tavo koks?
nuotrauka Bea (Braškės su pipirais)
Tavo aprašymas man patinka labiausiai. Po šitokio Vilniuje tikrai ieškosiu VAPIANO :0)
Esu buvus Vapiano ir prieš tai. Per pietus ir vakare, buvo taip pat skanu kaip ir per blogerių vakarėlį 🙂
O aš dairysiuosi Vapiano kituose miestuose, nu įdomu gi…
O aš VAPIANO valgiau “mirtį nuo šokolado”, tik kad ten labiau mirtis nuo sausos kakavos gavosi.. Man, kaip šokolado mylėtojai, tas paliko negerą įspūdį. Mažu nepataikiau, bet niekaip negaliu atleist ir bandyt dar kartą.
Laba
Dalia puikiai para6ei ir smagu buvo susipažint gyvai, o tavo picos kočiojimo levelis, galėtum stot vietoj Šarūno 😉
LT kol kas tik vienas Vapiano Vilniuje.
Oje, reklamosauka, kokie apmaudūs tokie nusivylimai. Mes desertus ragaudamos pasibandėme po šaukštelį iš viena kitos lėkščių, tai tas šokoladinis man labai patiko, rimtas pretendentas į geriausią nuostabiausią. Net neįsivaizduoju, kodėl tau kitaip.
Violeta, ten ne aš tą gražųjį iškočiojau, o Kiaunė. Maniškis buvo Eurazijos formos su skylute ten, kur Baikalas.
Į vieną klausimą atsakysiu, nes vaikštau ten kone kiekvieną dieną ir dažniausiai vienas.
Vienam ten dar geriau nei su kompanija. Dar pokalbio metu Tarvo minėjau, jog su kompanija norisi sėdėti ir kalbėtis, o ne vaikščioti pasiimti valgyti ar atsigerti. Bet galbūt tai susiję ir su įpročiais.
Su vienu mažu vaiku, kai du tėvai – tai netrukdo, bet jei vaikai du – jau sunkiau, nes tada tenka dalintis pareigomis ir labai daug multitaskinti.
O vienam ten dar geriau, nes jautiesi visišku padėties šeimininku – eini, pasiimi ką reikia, pavalgai, pasvajoji, tada gali nueiti desertą pasiimti, paskaityti knygą ar internete pabrowsinti. Jei atsibodo vienoje vietoje sėdėti – gali eiti kur nori kiek nori kartų.
Kai per pietų pertrauką tingiu stovėti eilėse prie makaronųū – einu prie picų. Užsisakau, pasiimu buzerį ir einu skaityti žurnalo.
Šiaip įmanoma būtų buzeriais ir makaronų eiles tvarkytis. Pavyzdžiui vienas šefas galėtų aptarnauti buzeriais, o trys likę – gyvą eilę.
Kai nereikia daboti savo rūbų, vasarą – visi tos sistemos privalumai išsiskleidžia tarsi lotoso žiedas 😉
oje, nežinau, kas tas buzeris.
Man, Skirmantai, toks įspūdis, kad tiesiog talentą turi jaustis padėties šeimininku. Kur tave gyvenime benublokštų, niekaip nesutrinki ir įsipatogini. Gražu žiūrėt.
Buzeris tai toks daiktas, kurį duoda, kai užsisakai picą. Jis paskui suzirzia, kai pica gatava – tada gali ateiti ir pasiimti ją.
Tą patį galėtų įdiegti vienai (pavyzdžiui vienai) makaronų stotelei. Aš įsitikinęs, jog jie apie tai galvojo, bet matyt kažkas ten ne visai gerai su ta idėja.
Ačiū už komplimentą 🙂
Pingback: Reportažas iš gimtadienio (live) | Septyni virtieniai