Žagarė. Maža dalelė veiksmo, vykusio Vyšnių festivalyje

BBC ir CNN dar nesuuodė, kas čia vyksta, tačiau LRT jau žinojo – atsiuntė savo žmones su vėliavomis ir aparatais.operatoriams festvalio maratoną atlaikyti nebuvo lengva, momentais jie virsdavo aukštielninki ir bejėgiškai mataruodavo ore kojomis lyg vabalai, bet paskui gražiai pašnekinti pasikeldavo ir vėl profesionaliai dirbdavo savo darbą. Mum buvo paskelbta, kad prie gervės yra ąžuolas (nemačiau nei paukščių, nei medžių, tik aparatus ir žmones). Vaizdelis ant ekrano scenos gilumoje visą laiką buvo puikus. Ir per panoramą save matėm. Bet kur dės viską kitką, ką prifilmavo, nežinia.
Paprastai Žagarė atrodo tyki ir rami. Per miesto centrą tekanti Švėtės upė, prieš kelis metus lyg ir išvalyta, vėl apauga visokiais žaliais augalais, tarp kurių kartais atsiranda angelas, kartais kažkoks begemotas, o paskui jie visi išnyksta. Festivalio dienomis upėje arčiau “bliūdo”, ten kur žydi lelijos, romantiškas vaikinas paskyrė mergičkai pasimatymą ir laukė jos keturias dienas. Nevalgęs, negėręs, septynis kartus sulijęs, Povilaičio koncerto nepažiūrėjęs.

Jo mergina negavo smso, todėl sėdėjo laukdama prie namo apsiavusi išeiginėm basanoškėm. Gatve vaikščiojo visokie atvykėliai, nachališkai mergičką fotkino, bet nešnekino. Iš sielvarto pradėjo net plaukai slinkti.

kaliausių buvo visokio amžiaus, visos gražios, o kai kurios ypač gražios, jos susinumeravo, kad būtų suskaičiuotos rekordo fiksuotojų

paskui skėtojosi, fotkinosi, per pačią liūtį sušoko šokį, tada buvo pakrautos ant traktorių ir nugabentos į vyšnių sodą. Keli tūkstančiai žmonių jas fotkino visokio dydžio aparatais, aipodais ir mobilkomis, ir dabar jų nuotraukų pilnas feisbukas. Nuvažiavus į vyšnių sodą nelabai buvo kas veikti, tik pavalgė bulkos su zapte. Žinote, kas yra zaptė? Tuomet vienos kaliausės buvo susmeigtos į žemę šalia vyšnaičių, o kitos parėjo atgal į Žagarę ir atvirto žmonėmis.

Patys įžūliausi fotografai lipo net ant scenos, apsimetę barabanščikais ir kadrino Streičą.Aušra, užvirusi visą kaliausių maniją. Ji siuva ne tik kaliauses, bet ir nepaprasto grožio lėles, ir kai sužinosiu jos tinklapio adresą, čia paskelbsiu, nes labai verta. Žagarėje ant upės kranto yra jos fantastiškas Kaliausių fabrikėlis, o Vilniaus gatvėje – lėlių namai.Buvo dar vienas man nesuprantamas festivalio dalyvis. Jie turėjo spalvotą furgoniuką, šalia kurio buvo spalvoti foteliukai. Iš ten poromis paleisdavo savo agentus. Klausiau – kas čia, neatsakė, bet šypsojosi ir leido pasėdėti ant foteliukų. Žiūrėjau ir bandžiau suprasti kas vyksta. Agentai susistabdydavo žmones, apžavėdavo juos gražiais žodžiais, atsivesdavo prie furgoniuko ir kai kuriems duodavo oranžinius akinius. Akivazdu, kad aš neatitikau verbuojamų žmonių kriterijų, tai manęs nešnekino nei akinių davė. Bandžiau išklausti jų pakalbintų žmonių, kas čia vyksta. “Nu… prie mūsų priėjo… ir…” – toliau nebepasakydavo, nes kaip suprantu vis dar buvo apžavėti ir nesiorientavo aplinkoje. Taigi, užfiksavau vaizdą, bet prasmės nesuvokiau.Ant upės kranto buvo įrengtos kilnojamos indėniškos pirtys. Vadinosi “Musės pirtys”, bet kaip aš pastebėjau, pagrindinis pirtininkas buvo Vitalijus. Jis komanduodavo, ką vidun sulindusiems daryti, leido išsiteplioti medumi, sakydavo, kada visiems kartu atsistoti, duodavo garo, apdalino vantomis, kuriomis apsidaužėme, paskui dar duodavo garo, tokio, kad net uch, beje tuo metu lauke prasidėjo eilinė liūtis. Paskui iš pirties visi pliumt pliumt sušokome į upę. Vasaros metą – juokumdarbs, bet po tos pirties jie šokinėja į vandenį net vasario 16-ąją. Išpjauna lede ekete, papuošia vėliavomis ir dvigubu Žagarės kryžiumi, ir pačiam vidurnakty pliumt pliumt visi į vandenį. Tokie jie!Netoli pirties dirbo skulptoriai. mes juos iš visų pusių fotografavome.Šalia pirties ir skulptorių raudonoj mašinytėj sėdėjo DJ ir leido muziką. Skambėjo daina apie tai, kad jis nori į Taliną.Garsųjį Žagarės puodų namą buvo galima apžiūrėti iš kiemo pusės. Ten buvo tiek daiktų, kad nė kaip apsakyti: šalmų, gilzių, samovarų, robotų, raktų, susprogusio tanko dalis, varpai, žvakidės ir kaukolės, mėsmalės, trimitai ir laistytuvai, angelai, pasagos ir net senas grabas su politiko vardu ant šono.Vienoje gatvelėje nuo vieno namo stogo visą šurmulį stebėjo giltinė. “Ech jūs…” Tą pačią temą vystė ir Vaitkus spektaklyje, kurį žiūrėjome sekmadienį, sėdėdami ant šieno briketų: mirtis yra čia pat. Vaikšto su kirviu gražios, bet nervuotos auklės rankose arba stebi nuo apkiužiusio namo stogo.

Bet mes niekur neskubam. Pasižadėjom kitais metais vėl būti vyšnių festivalyje, būtinai pamatyti renginius, kur nespėjom šiemet: tarptautinį trialą motociklais, žirgų konkūrą, futbolo rungtynes tarp Lietuvos Seimo ir Latvijos Saeimo, fejerverkus, kamerinius ir masinius koncertus, Ditkovskį su gitara ant dvaro laiptų, zaptės virimą, ir dar daug daug daug ką.

Žagarės vyšnių festivalis 2014

• Tweet
• Buffer
• Pin It