Maroko arbata pilama iš aukštybių

Jeigu patenki į bir-bir vyrų rankas, tai neabejok, arbatą gersi kelis kartus per dieną. Ji bus užverdama sidabriniame arbatinuke ir pilama į stiklines iš aukšto, labai iš aukšto. Ar pas juos namuose būsi, ar bambukinėje pašiūrėje pakeliui link Toubkalio viršūnės, ar riade vidury Marakešo medinos, laiks nuo laiko ištiks arbatos pauzės.

Ore skleisis mėtų aromatas. Ne visada jį aiškiai pajusi. Mustafa sakys: štai imkite ir gerkite, žalioji arbata su mėta. Iš kur ta žalioji arbata?- teirausis mano celiabiedriai. Iš Kinijos – atsakys Mustafa, nelabai garsiai ir lyg nenorom pripažindamas. Mes tarpusavy aptarsime, kad mėtų aromato beveik ir nebesijaučia, gal jų atsargos Mustafos namuose išsibaigė. Tiesime rankas prie cukraus ir saldinsime arbatą bent 2-3 gabaliukais, nors namuose niekad taip nedarome.

Kodėl aš savo kelionės draugus vadinu celiabiedriais, ogi todėl kad jie visi latviai. Vykau į Maroką ne vien užkopti į Toubkalį, bet ir pasipraktikuoti latvių kalbos vartojime. Iškart pasakysiu, kopti sekėsi geriau, negu kalbėtis latviškai. Kai kurie džiaugsmai, kaip ir ta saldi arbata, ištiko netikėtai, iš anksto neplanavus. Ypač tos dvi Maroko pergalės pasaulio futbolo čempionate su nepamirštamomis emocijomis.

Futbolo džiaugsmas numeris viens – Atlaso kalnų bazėje, kur atvykome vakarop, ir iš kur kitą dieną kopėme į Toubkalį. Berberai, kurie save vadina “bir-bir men“, jie yra turistų bei mulų vedliai, susirinko viename iš poilsio kambarių.

Čia tik pradžia, dar telefonas atremtas į taburetę, dar emocijos neįsisiūbavę, dar rezultatas zero-zero. Ir čia ne visi berberai, vieną mačiau batų kambario kampe pasitiesusį kilimiuką ir besimeldžiantį.

Žiūrėjo futbolą per telefoną iš pradžių atremtą į ant stalo paguldytą taburetę, paskui telefoną padėjo ant palangės. Nieko nebuvo įmanoma įžiūrėti, ir nelabai ką galėjai girdėti, bet iš jų reakcijos žinojau, kad vis dar zero-zero, o emocijos pasipildavo arba kai situacija paaštrėdavo, arba kai trumpam nutrūkdavo interneto ryšys. Užtai kai mušė baudinius, tai jau mes visi šokome ant suolų ir stalų ir džiūgavome dėl pergalės.

Kitas futbolo džiaugsmas jau buvo Marakeše.

Marakešo pagrindinė aikštė Džemaa El Fna. Dideliame ekrane žmonės stebi futbolo varžybas Marokas – Portugalija.
Žiūrint į ekraną, spigina saulė

Centrinėje aikštėje stovėjo didelis ekranas, kur visi žiūrėjo, kaip pavyks su portugalais. Ir kas ten dėjosi, kai Marokas laimėjo! Mes su latviais trumpam buvom užlipę kažkur aukščiau, iš kur matėsi kaip vaisių pardavėjai lyg diskžokėjai demonstravo šūksnius ir judesius, kuriuos atkartojo minia, o visomis gatvelėmis į centrą plūdo žmonės.

Liga Ulmane foto

Paskui ir mes įsiliejome į minią ir į visą linksmybę. Eitynės, važiuotynės, vėliavos, apsikabinimai su nepažįstamais, supermarkete šokantys pardavėjai, spūstys kai kuriose vietose tokios, kad dviračius nešė iškeltus aukštai virš galvų. Taksistas savo automobilį puošė karaliaus portretu, kurį įrėmino žėrinčiomis lemputėmis ir prie jo pritaisė gėlių krepšelį.

Patiko tie momentai, kai kažkiek priartėdavau prie tikrovės.

Kai Hamid man leido nueiti arbatos pas moteris, kurios šiaip jau turistams nesirodydavo. Jos buvo trys, ir dar keli vaikai. Galvojau, kad Hamid motina ir dvi jo žmonos, bet negalėjau išsiaiškinti, nes aš nemokėjau bir-bir kalbos, o jos nemokėjo jokių kitų kalbų. Atsigėrėme arbatos. Tada pjaustėme daržoves ir visa kita turistų, tai yra mano ir latvių, vakarienei. Vienos moters delnai buvo nudažyti rudai. Klausiau, kodėl taip. Ji man atsakė bir-bir kalba, kad tiesiog yra taip. Paskui nusirišo nuo nugaros kūdikį, nes jis pabudo ir pradėjo niurzgeti, ir padavė man ant kelių. Aš mintyse permečiau visus pakeliui matytus kioskelius, kuriuose būdavo parduodami traškučiai pringles ir cola, bet neprisiminiau, kad ten būčiau mačiusi pampersų. Tai truputį baimingai laukiau, ar sušlaps kinka, ant kurios sėdėjo vaikutis. Bir bir kūdikis ant mano kelių labai džiugino visus, kas tik įeidavo į virtuvę iškart nušvisdavo ir eidavo prie mūsų su visais utiutiu.

Moterys troškino vakarienę puodus sudėję ant tokių konstrukcijų, kūrenamų dujomis. Viskas gal ir ok, bet aš tyliai sau stebėjausi, kodėl jos įtaisytos taip aukštai, nes žmonės tai neaukštaūgiai. Dar stebėjausi, kodėl morkoms išpjaustomos ir išmetamos šerdys, atseit negeros. Dar stebėjausi kaip įdomiai pjausto svogūną – jį laiko delne ir kapoja peiliu, o paskui nurežia žiedu. Tarp visų darbų moterys laiks nuo laiko išsitraukdavo telefonus ir paskrolindavo, nu labai įprastas veiksmas, visi taip darom, bet nežinia, ką jos skrolino, nes Hamido brolis Mustafa buvo užtikrinęs, kad ne ne ne, moterys feisbuko tikrai nenaudoja, jokios veiklos už savo šeimos ribų. Moterys išsitraukė papildomą gargarą, kurį padėjo ant grindų, prijungė prie dujų, ir ten virė sriubą. Paskui latviai manęs klausinėjo, kas į tą sriubą buvo įdėta. Deja atsakymo neturėjau, nes kai kuriuos momentus praleidau nepastebėtus. Mačiau, kad pasibėrę ant lėkštės kažką perrinkinėjo, bet mačiau be akinių, ką aš žinau, kas ten buvo, kuskusas ar kokios nors soros. Sriuba buvo keista ir neskani, kaip ir kitos ten valgytos sriubos, tai latviai į jas dėjosi aštraus pomidorų padažo. Visada dėdavosi, net į pieniškas.

Sriubos neskanios, bet kitas maistas buvo skanus, ypač atnešamas tadžinuose. Ir viskas užgeriama saldžia iš aukštai įpilama arbata.

Kitą rytą ėjau į hamamą, t.y. į pirtį. Rytą, nes vakare buvo vyrų laikas. Latvės nenorėjo rytą į hamamą, sakė nueisim Marakeše, bet taip ir nenuėjo, ir užtai negaliu palyginti, kaip būt buvę kitur. Hamid buvo pasakęs: 8 valandą lauk su pinigais. Pats atėjo 15 po aštuonių. “Pinigus turi? Duok!” Paskyrė tokį berniuką parodyti, kur yra pirtis. Jis nuvedė mane be pinigų bet su rankšluosčiu kažkur aukštyn į kaimą, pabeldė į juodas duris su baltais kryželiais ir mane pridavė. Pagal tai, kaip į mane žiūrėjo vietinės moterys ir mergaitės, atrodo padariau jom tikrą pramogą pasirodžiusi hamame. Mane ten paguldė ant grindų, nuglostė, numuilino, nuprausė, aš gulėjau kaip pasyvus kūnas, o kai jos norėjo, kad apsiversčiau ant pilvo, sakydavo “madam”. Netikėčiausia, kad liepė gulėti ant grindų, nuklijuotų plytelėmis, bet šiltų. O vietinės moterys su savo mergaitėmis stebėjo mane nuo mažų kėdučių.

Grįžusi po hamamo, dar spėjau arbatos. Ar tik aš viena girdėjau, kad tą arbatą vadina “berberų viskiu”? Įdomiausia, kad pirmą kartą Maroko arbatos paragavau Latvijoje, Elejos arbatos namelyje.

Žinoma, kitą dieną buvo ir Marakešo klaidūs labirintai, puošnių dubenėlių, tapkių, sidabro šviestuvų, prieskonių turgūs, gatvėje kepami blynai, begalinės arabeskos ir citata iš Korano ant miegamojo sienų, vakarojimas ant riado stogo, katinai ir gaidžiai, moterys su parandžomis, siūlančios dekoruoti rankas, gyvačių kerėtojai, dubenys virtų mažyčių sraigių ir šviežiai spaustos apelsinų sultys.

Siūlai čia ir dažomi. Kas norėjo, viską galėjo pamatyti, kaip jie mirksta didžiuliame katile, maišomi mediniu pagaliu, išgriebiami ir nuvarvinami. Bet kai turi mažai pinigų ir tik rankinį bagažą, visai nesunku praeiti pro šalį nieko neperkant. Nelija Luksa foto.

Buvo palmės, buvo gardžiausi tadžinai (teigiamas atsakymas į klausimą ar bus galima susimokėti kortele, kaip paaiškėjo, reiškė tą, kad pavalgysi, nueisi prie banko, iš bankomato pasiimsi pinigų ir grįžęs jais susimokėsi). Buvo oi daug visko.

Tarp gatvės turgelių vienos pradarytos durys, ir aš truputį pro jas įžengiau iš smalsumo. Juoda tamsi erdvė maždaug per tris aukštus, be grindų nei laiptų, atrodė lyg juodas kalno šlaitas, o kažkur apačioj kūrenosi ugnis. Lyg ne miesto vidury. Ten žemai prie ugnies kažkas sukrutėjo, pamačiau, kaip tamsaus gymio vyriškis mojo man ranka, kad galiu nulipti. Žinokit, nėjau pas jį. Sugrįžau į judrų saulėtą skersgatvį, galvodama, kas ten buvo. Kadangi arti buvo hamamas, dabar galvoju, kad ten buvo šildomas vanduo ir plytelių grindys hamamui. Bet kad šitaip! Nėmaž nesitikėjau.

Tai va taip tas Marokas. Atskrendam savaitei, pamatome tai, ką mums rodo, pasifotkiname su puošniais vandens nešėjais. Bet kas ir kaip yra iš tikrųjų, kas slypi už tų durų, pro kurias mes nevaikštom, taip ir lieka paslaptis.

Nagi kas geriau papuoš ryžių lėkštę, jei ne tarkuota dešra?
Kopiant į Toubkalį. Vedlys Hmed
Atlaso kalnai. Perėja einat iš Tacheddirt į Imlil.
Gatvės kavinė Imlile. Moliniuose tadžinuose gaminama kažkas skanaus

2 thoughts on “Maroko arbata pilama iš aukštybių

  • 2023/01/07 at 17:07
    Permalink

    Labai noriu, šiuo metu negaliu, bet galiu nors paskaityti! Bet dabar noriu dar labiau -_-

  • 2023/02/15 at 18:34
    Permalink

    Laba diena, nerandu kaip prisijungti prie jūsų puslapio. Gal turite Indtagrama. 😀👍🌷

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *