Tukumas. Eik tu… pupelių skaldyt
“Eik tu į Tukumą… pupelių skaldyt!” – sakydavo mama, jei pradėdavom kokias nesąmones išdarinėti. Man atrodo, šios frazės originale buvo visai ne pupelės, bet… nors ir siųsdavo ji mus į Tukumą, nors nuo Joniškio iki Tukumo tik viens šimc kilometrų, nors vaikystėj važiuodami į Kemerius visad matydavom užrašą “Tukums arti!”, ir du kartus Tukumo pakraščiu net buvau pravežta su mašina, iš tikrųjų jo gatvėmis pavaikščiojau pirmą kartą tik 2013-ųjų liepos 4.
Pirmas dalykas, kuris nustebino, kad liepos 4-ąją visoje Latvijoje iškabintos vėliavos su juodais gedulo kaspinais. Kame reikals – pasidomėjome ir sužinojome, kad liepos 4-oji Latvijoje prisimenama kaip žydų genocido diena. 1941-aisiais liepos 4-ąją Rygoje prasidėjo pogromai, žudynės ir sinagogų deginimai.
11 amžiuje įkurtas Tukumas dabar priskiriamas Žiemgalai, nors kažkada čia buvo lyvių žemė, o vėliau – Kuršo hercogystė. Dabar Tukume gyvena apie 20 tūkstančių gyventojų. Jie save vadina rožių miestu, yra prisisodinę jų skveruose ir nusipaišę miesto herbe, tame, kurį pasikabino miesto gatvėse. O tame herbe, kuris vikipedijoje – trys eglės. Kad priešus supainiotų.
Miestas yra labai savotiškas ir keistai išplanuotas. Toks įspūdis, lyg jo pastatai kaip kokios žaislinės kaladėlės vieną kartą buvo surinkti kažkur į dangišką sterblę, papurtyti, sumaišyti ir vėl atgal išberti, ir sukritę bet kaip. Vieni namai tiesiai, kiti pasisukę įstrižai, miesto centre natūrali senų senutėlė klėtis, užkaltais langais, dengta čerpėmis, šalia dailių rožių vazonikų apgriuvusio sandėliuko fragmentai, skersgatvėlis pradžioj trijų metrų pločio, paskui labai staigiai susiaurėja iki pusantro, ant stogų užkeltos kėdės, o ant gamyklos kamino – daiktas, kurio net patys vietiniai gyventojai nežino kaip pavadinti, tai įrašo į miesto žemėlapį kaip “šiuolaikinis vizualinis menas”. Nes ten nesuprasi kas. Ypač po pietų.
Bet žavesio tame Tukume yra. Nuotraukoje – Krūminių namas, pastatytas 1912 metais. Name kažkada yra buvusi duonos ir konditerijos bei sėklų parduotuvė. Dabar gyvena žmonės, augina antram aukšte ant palangės pomidorą, prasidarę duris šluoja lauk savo šiukšles, o praeivio nosis užuodžia nelabai nusisekusio gyvenimo kvapą. Senamiestis čia yra todėl, kad laikui bėgant pastatai paseno, o ne todėl, kad kas nors būtų apcackinęs ir apgražinęs namus atvykėlių pasidžiaugimui. Natūralus ir tikras senamiestis. Tik vietomis namų sienos apipaišytos pajūrio siužetais. Harmonijos gatvėje – senovinis akmenų grindinys ir tvarkingi plytelių šaligatviai. Svarbu, kad žmonės galėtų normaliai praeiti, o mašinos lai darda per akmenis.
Vaizdas į miesto centrą iš liuteronų bažnyčios kiemo, kur susirinkusi publika šlovina Viešpatį. Jie čia atėjo labdaringos sriubos, kurios gauna du kartus per savaitę. Pirma trumpai pašlovina, o paskui sriuba padalijama iš pastato bažnyčios kieme. Pati bažnyčia atrodo iš visų pusių uždaryta, bet viduje girdisi, kad vyksta vyksmas, girdisi GARSIAI, o viena miela moteris parodo, pro kurias durytes galima įsibrauti. Bažnyčios erdvė keista ir žavi, kaip ir viskas Tukume. Pilkom lentelėm iškaltos lubos su mediniais rožių ornamentais, aplink visą bažnyčios vidų didelis balkonas, sėdėjimo vietos su varteliais, yra keli vitražai, dvi moterys dėlioja gėles, nes rytoj čia bus vestuvės, groja vargonai, bet svarbiausia – balkone stovi Madara ir gieda giesmes. Nėra jokių mikrofonų, jos labai gražus balsas pripildo visą bažnyčią ir girdėti net lauke. Madara ruošiasi koncertui. Ji studijuoja Vilniaus muzikos akademijoje. Gal kas pažįstat?
Pala, dar ne viskas. Dar pažiūrim į tą nuotrauką kur pro liuteronų šventos Trejybės bažnyčios vartus matosi centrinė miesto aikštė. Seniau buvo Turgaus, dabar Bryvibos, t.y. Laisvės, o kelis dešimtmečius čia buvo viena iš trijų pasaulyje buvusių Raudonųjų aikščių. Viena – Maskvoj, kita Pekine, trečia – Tukume. O ką? Ir Leninas stovėjo. Dabar nebestovi. Dabar aikštė ir tiek su fontanu ir gyvu kartais praeinančiu policininku. Aikštės kampe – pilies bokštas, kuriame muziejus.
Katalikų bažnyčioje nei giesmių nei sriubos, bet šventoriuj ant namo sienos pritaisytas didelis baltas veidas. Po kaklu tas kietas daiktelis, nežinau kaip vadinasi, iš kurio atpažįstami katalikų kunigai. Oi, o gal visai ne, gal čia tik langiukas.
Tukume ne vien mediniai namai, yra ir kitokių. Ir šiaudų dirbtuvės ten yra, kur iš šiaudų daro skulptūras. Jie kažkodėl buvo užsirakę, tai pažiūrėjom per tvoros viršų kas pasiekė, o kas tik metraspenkiasdešimt, tas pažiūrėjo per tvoros plyšį, ir pamatė kieme šiaudinę karvę ir šiaudinį katiną dar už karvę didesnį, todėl labai išdidų su peliuku letenoj.
Mums ypač patiko audimo dirbtuvėse. Ten stovi kelios dešimtys audimo staklių, kai kurios iš senovės, kai kurios iš Švedijos, ir susirenka vietinės moterys austi. Gražumas neišpasakytas. Kai lankėmes, audėjų nebuvo. Jos ten renkasi ne tik austi, bet ir vaduotis nuo depresijų, o vasarą kokia dar depresija…. bet buvo kas mums atrakina ir viską parodo. Labai gera vieta ten yra su labai gražiais pradėtais austi audiniais.Viena keista Tukumo aikšte, kaip tik ten, kur labai patogūs suoliukai pusiaugulėti, eina elegantiška Katerina su šuniuku, eina atsipūtusi ir pametusi basanoškę.
Kai sakiau, kad Tukumas keistas, ir šį namą turėjau omeny. Kas čia? Šitą namą pasistatė vietinis turtuolis. Ne, čia ne restoranas, ne, jis čia negyvena. Kartais užsuka su savo draugeliais pabaliavoti.
Čia pavaizduota, kaip Tukumo gyventojai eina pupelių skaldyti. Pats pirmas žygiuoja katinas, kuris latviškai vadinasi Kakis.
Na va, o kai aš turejau katina vardu Kakis, visi juokesi. Dabar man daug ramiau. Katino garbė apginta, kad ir po mirties 🙂
tai žinoma! Vardan tos garbės nesigilinsim į tokias smulkmenas, kad latviai antrąją “k” rašo su nosine ir taria panašiau kaip “t”, negu “k”. Katino garbė svarbiausia!
O čia kas lėkštėje prie kauliukų?Dantų traukimo aparatas?
aha 🙂 dantų traukimo iš vyšnių