Kur aš, ir kur nauji įrašai?

Vakarais išeinu pasivaikščioti. Vakar pasukau kairėn – pro alyvmedžius, po kuriais želia žolė ir žydi gėlės. Už kelio vingio arčiau nei įsivaizdavau pasimatė jūra. Mačiau vieną pliažą, bet ten nėjau. Vakare nebe taip jau karšta. Ėjau keliuku palei kalnus, o jūra teškenosi apačioje. Uolos palei vandenį juodos spalvos, o kitoj pusėj kelio – rusvi kalnai. Jie taip įdomiai išakiję, kai kur yra olos, o kai kur tokie užsiraitymai, kuriuose labai įdomiai ataidi jūros šniokštimas. Panašiai kaip būna kriauklėse, tik čia visai kiti dydžiai.

Ant skardžio laipiojo ožiukai. Daug, gal koks penkiasdešimt. Skardis man atrodė tokio statumo, kad ant jo neįmanoma palaipioti. Ožiukams mano atrodymas nieko nereiškė. Vienas su skambaliuku po kaklu pamatė mane ir užsižiūrėjo kaip į naujus vartus. Sėdėjau ant žolės ir valgiau apelsiną, kurį nusiskyniau nuo medžio prieš eidama pasivaikščioti.

Čia vakar. O šiandien ėjau į kitą pusę. Radau nepaprasto gražumo kaimelį kalno šlaite. Gatvelės siaurutės lyg koridoriai, kur vienų stogai, ten kitų slenskčiai, viskas dažyta baltai. Girdėjosi balsai kaip kalbėjosi viduje. Pro vienus langus pamačiau viduje šviečiančias lampadas, pasirodo tarp namų įsispraudusi bažnytėlė. Dar būtinai ten nueisiu, nes šiandien sutemo per greit.

Ėjau “namo” patamsyje, mėnulio ruoželis buvo labai plonas ir tas pats greitai dingo. Čirpė cikados. Rankoj sugniaužus turėjau apelsino žiedelių (labai kvepia), dairiausi į žvaigždes. Ėjau asfaltu. Netyčia vos neužmyniau ant prie kelio miegančio šuns. Abu išsigandom, aš sušukau “ai!”, o jis nieko, turbūt pamanė, kad tokiom aplinkybėm nebepatogu būtų mane aploti.

P.S. buvau dar į tą gražų kaimelį nuėjusi. Apvaikščiojau gatves ir apsilankiau vietinėje kavinėje.

• Tweet
• Buffer
• Pin It