Tavernoje

taverna Kretoje“Kas bus?”- aš nesupratau, ką ji čia suburbėjo, kas penktadienį bus, kažkoks “bufty”? Iš tikrųjų man vienodai, kas bus, tą supjaustysim. “Bufty, nežinai, kas tas bufty? Pasižiūrėk žodyne, tingiu aiškint”. Aš tingiu žiūrėt žodyne, tiksliau ir taip turiu ką prie kompo veikt, ir nežiūriu, bet po kurio laiko ji mane vėl egzaminuoja, ar pažiūrėjau. Aš staigiai į gūglį “bufty”, randu kažkokias nesąmones – niekinantis gėjaus pravardžiavimas. Šitoj tavernoj ant durų priklijuota vaivorykštės vėliava, tai su gėjais ryšys galėtų būti. Bet su jų niekinimu tai niekaip.

Sakau jai – nesuradau, nežinau kaip rašoma. Ta pradeda sakyt paraidžiui, o su manim tas numeris niekada neišdega “bi-jū-fy-fy….” toliau nebepagaunu, bet atrodo dar buvo “ty” ir “y”, tai vietoj to, kad normaliai per feisbuką su žmonėm susirašinėčiau, gūglinu visokius variantus iš b, u, f, t, ir i. Net patikrinau “bufftea”, gal sakau čia kokia arbata… “Nėra žodyne” – sakau. Ta netiki, kaip nėra, toks normalus žodis, kaip jo gali nebūti. Užsilipus ant kėdės dėlioja atgal į lentynas bokalus ir martinius. (Aš juos dieną nukrausčiau, reikėjo dulkes nušluostyt, gal dvidešimt butelių visokio mandraus alkoholio, įskaitant ryškiai mėlyną ir Rigas balzams. Bet atgal sudėliot nebepadedu, nes mano valandos baigėsi. O jai valandos – šventas dalykas.) Bet dabar reikia išsiaiškinti su bufty. Nešu jai kompiuterį parodyt ką į gūglį įrašiau. “Ne taip”- ji sako. Mato, kad reikalas beviltiškas. Neužtenka to, kad aš laikrodžio neturiu, tai dar ir į gūglį įrašyt nemoku.

“Buffet” – turėjau įrašyt.

Tai va. “Buffet” – visa nėra tas pats bufetas, kuris sovietiniais laikais būdavo prie stoties.

Kadangi šiandien penktadienis, tai šiandien ir darėm tą “buffet”. Padavė man maišą žolių, o aš turėjau jas nuplauti ir perrinkti, tai prasiteliuskavau kriauklėj keletą valandų, kartais per petį pažiūrėdama, ką ji daro. Fetos sūrį sumaišė su virtomis žolėmis. Kaštonus sumetė į puodą su bulvėmis. Virtus artišokus SUKIŠO Į BLENDERĮ ir sutrynė į tyrę. Įspaudė apelsinų sulčių dar. “Tau čia labai įdomu? Tu gal dar ir kulinarijos pamokų norėtum?” – klausia manęs. Nu įdomu… sakau. “Kulinarijos pamokos pas mane 15 eurų valanda”. Ji nejuokauna. Tai aš receptų nebeklausiu, toliau perrinkinėju žoles, bent tas gerai, kad aitriosios paprikos skonis nuo rankų nusiplovė, kuris su jokiu muilu nenusinaikino nuo vakarykščios.

Paskui jai užeina širdies suminkštėjimas ir ji man išpasakoja visą bufeto meniu (bet be receptų): artišokų pasta, marinuotų paprikų padažas, feta su aitriąja paprika, makaronai su baklažanais, bulvės su kaštonais, pyragas su feta ir žolėmis, graikiškos salotos ir Kretos salotos.

Kiečiausios tai graikiškos salotos: virti burokėliai supjaustyti apie pusė cm storio ripkomis, ant jų padraikyta virtų buroklapių, užbarstyta česnako ir užkrapinta aliejaus. (Būtų čia Ponas Didysis Ekspertas, ant tokių sakytų “samaješ”)

Bufetas buvo paskirtas septintai valandai. Kaip tik spėjome viską gražiai išdėlioti. Atėjo trys ponios juodai apsirengę, sustojo prie stalo su visais patiekalais, ir kai joms buvo pasakojama, kas čia yra, visos šypsojosi, žavėjosi, galvas kraipė ir šūkavo “šion, šion!”

3 thoughts on “Tavernoje

  • 2013/04/16 at 11:02
    Permalink

    Pasidarysiu vakara Graikiškų salotų, tik ar tikrai jas bus galima taip pavadinti…virtų buroklapių tai jau – ne

  • 2013/04/16 at 17:10
    Permalink

    mum ant burokų rūgštelės kokios nors norėtųsi, bet čia įprasta paduoti salotas be užpilo. Kiekvienas sau paskui užsipilsto.
    Buroklapiai, beje, man patiko.

  • Pingback:Keptas sūris Haloumi | Septyni virtieniai

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *

Facebook Like Button for Dummies