Kafenion

Čia ir parduotuvė, ir sandėlys, ir gyvenamasis kambarys kartu. Virš durų buvo užrašyta KAFENION + Mini market, todėl pamačius prie durų moteriškę, paklausiau jos, ar galima kavos. Rūsti tokia nebejauna moteriškė, apsirengusi juodai. Linktelėjo galva, kad galima, tai įėjau vidun. Tas, žinokit, ir buvo svarbiausiu mano tikslu, kad leistų įeiti vidun, nes tame kaimelyje buvęs “folkloro namas” buvo uždarytas.

Čia ir parduotuvė, ir sandėlys, ir gyvenamasis kambarys kartu. Viduryje – pečiukas “buržuika”, nudažytas sidabro spalva. Ant stalo – atversti laikraščiai. Pasieniuose lentynos su prekėmis, o tarp jų – šeimos narių nuotraukos. Yra kelios sofos nublukusiais, bet lygiais ir švariais užtiesalais. Kavą man išvirė mažoje virtuvytėje parduotuvės kampe. Kažką ruošėsi virti iš pomidorų, turėjo jų puode prispjausčiusi, pasidėjusi šalia ledinukų ir sąskaitų faktūrų. “Milk”- paprašiau, tada tiesiog iš parduotuvės lentynų paėmė indeliuką su grietinėle ir įturbino į mano kavą. Supylė į popierinį puoduką. “Du eurai”. Gražesnėj kavinėj, gražesniame puoduke priedo su stikline vandens kainavo 1,40, bet mes čia ne derėtis atėjome. Mes, tai yra aš, atėjau čia, nes tame labai gražiame kaimuke esantis “Folkloro namas” buvo užrakintas. Ogi man įdomu į bobulytes pažiūrėt. Su kava popieriniame puoduke įsitaisiau prie apvalaus stalo, ant kurio padėta peleninė su užrašu KARELIA, ir siurbčioju dairydamasi, kas čia ir kaip. Kaip tik atėjo dar viena bobulytė. Juodais rūbais, pilka prijuoste, balta skarele. Atsinešė maišą salotų, pasidėjo ant stalo, ir dabar abi jas perrinkinėja persimesdamos vienu kitu žodeliu.

Atėjo ir trečia, labai graži, be to ji man dar ir dėl to patiko, kad tik du priekiniai dantys. (Man sunku yra mėgti pagyvenusius žmones su gražiais dantimis, mane pavydas pernelyg graužia.) Atrodo, lyg trečioji prisibijotų rūsčiosios šeimininkės. Atsisėdo ant sofos prie durų, pasirėmė smakrą ranka, nei salotų perrinkinėjime, nei pokalbyje nedalyvauja.

Aš dairinėjuosi. Už lango – stulbinamo grožio vaizdas į žemai pakalnėje esančią įlanką su stulbinamo žydrumo jūra. Ant televizoriaus kampo sukabintos prekės – ant virvutės sumauti metaliniai šveistukai. Lentynose – didelės skardinės aliejaus, kruopos, skalbimo priemonės, cukrus, sausainiai, fantos skardinės. Absoliuč senovinės svarstyklės su dviem varinėmis lėkštėmis, tokios, kur reikia sulygiuoti snapus. Šiuolaikinių žmonių šiuolaikinės nuotraukos šioje aplinkoje atrodo keistai.

Salotos perrinktos, už jas atsilyginta supjaustytais pomidorais, kurie iš lėkštės supilti tiesiog į maišiuką ant likusių salotų, ir antroji bobulytė išeina. Gražioji pasikelia nuo sofos ir kažkaip nedrąsiai prieina prie šeimininkės.  Išsiima iš kišenės popierinę servetėlę, iš jos išsivynioja pinigus ir nusiperka sūrį. Šeimininkė, atsisėdusi už “biuro” stalo, rūsčiu veidu atskaičiuoja grąžą (kuri vėl suvyniojama į popierinę servetėlę), ir pradeda kažką pjaustyti ir virti ant dujinės. Dujos po puodu garsiai šniokščia. Bobulytė su nusipirktu sūriu dar pasėdi ant sofos. Vietoj lazdos ji turi mėlyną plasmasinį šepečio kotą.

Kitoj gatvėj pusėj – turistams skirta parduotuvė, kur galima nusipirkti suvenyrų, vietinių produktų, ir atsiskaityti banko kortelėmis.

2013 m. balandžio 12 d., Mirthios

• Tweet
• Buffer
• Pin It