Obuolių sviestas
Perskaičiau internete kad būna toks obuolių sviestas. Ot tai bent, galvoju, kas tas yr?
Tyriau tyriau ir ištyriau, kad tas yr tiesiog gerai išvirta obuolienė. Obelnyks. Bet va pasirodo, Amerikoj vadina obuolių sviestu. Nes galima gražiai užsitepti.
Amerikoj spalio mėnesį būna obuolių sviesto diena, ji gal net nepažymėta kalendoriuj ir gal net nėra populiari dvidešimt pirmame amžiuj, bet tiku, kad kur nors dar būna. Susirenka šeima, pripjausto obuolių į didelį varinį katilą, kieme užkuria laužą ir pradeda tuos obuolius virti. Maišo pasikeisdami. Nes maišyti reikia nuolat. O virti reikia ilgai. Valandų valandas.
Amerikonai nėra tokie kantrūs, kad suvirtų obuolius iki sūrio būsenos. Bet tokia kantri nebesu ir aš. Mano buvęs sūrinis kantrumas susitraukė iki sviestinio kantrumo. Šiek tiek jo išviriau – ogi smalsu buvo pažiūrėti, kaip atrodys obuoliai sviestiniam pavidale.
Atrodo gražiai kai paveiksluoju išsinešus į balkoną rudenio saulės šviesoje.
- Reikia puodo storu dugnu
- obuolių – nuluptų ir supjautytų gabaliukais
- trupučio cukraus – priklauso nuo obuolių rūgštumo, gali būt, kad visai mažai tereikia
- cinamono, maltų gvazdikėlių
Pripjaustyti puodą obuolių. Įpilti truputį vandens, kad būtų koks centrimetras ar du ant dugno. Sandariai uždengti ir pašutinti ant nedidelės ugnies. Obuoliai suminkštės ir sukris – gali tekti kokį sykį pamaišyti, bet didžioji maišymo stadija dar neprasidėjus.
Ateis toks momentas, kai obuoliai susimaišys į košę. Galima kokiu bulvių grūstuvu pamaigyti, bet paprastai užtenka ir medinio šaukšto.
Įdėti cukraus tiek, kad būtų skanu. Cinamono ir gvazdikėlių, bet tas nebūtina, Pusę kiekio dariau be jokių cinamono ir nestriprus, bet švarus obuolio kvapas visai man patiko.
Toliau verdama atidengtame puode ir visą laiką maišant kol tyrė sutirštėja ir įgyja rusvą spalvą. Jei padėjus šaukštą tyrės ant lėkštutės po kurio laiko po juo atsiranda balutė sulčių – dar neišvirę. Turi būti tiršta vienalytė konsistencija.
Tinka užsiptepti ant kokio skrebučio. Arba ant duonos naminės.
