Biškeko lepioškos
Ateina signalai, kad nuolatiniams skaitytojams jau atsibodę tie filo pyragėliai su varške, atseit gi kiek galima, suskaičiuojamos dienos nuo jų paskelbimo ir tt. Aš net jei ir pasimaivau, kad nėra laiko… kad nėra įkvėpimo… kad nėra už ką marcipanų nusipirkti… bet savo dūšioje nuo tokių signalų tarpte tarpstu ir bujoju, nu jatus vajetus, kokia maloni našta tas populiarumas!!!
Specialiai alkaniems skaitytojams – reportažas iš Kirgizijos. Pati ten nebuvau, buvo Saulius, ir tai prieš kelis metus, bet nuotraukas parodė tik vakar. Kirgizijos nuotraukos pilnos kontrastų, iš vienos pusės paauksuota švytinti prabanga, iš kitos pusės – lepioškos. Kaip tie papločiai vadinami Kirgizijoje, žinių neturiu. Jie valgomi vietoj duonos. Kalbantys rusiškai jas vadina lepioškomis. Pirmoje nuotraukoje – kaip lepioškos pardavinėjamos gatvės kioskuose ir turgeliuose. Antroje – kaip pristatomos į pardavimo vietas. Tokiais vežimukais. Pridengtos laikraščiais.
nuotraukos Sauliaus G.
Non vadinama – tai yra duona. Uzbekijoje. Bet ir pas kirgizus man rodos taip pat.
Geriausios šiaip Cnetrinės Azijos lepioškos yra Samarkande. Bandė su tokiais pat ingredientais kepti kitur – neišeina. Ten dieviškas klimatas. Samarkando lepioškas taškentiečiai vežasi namo ir jos išsilaiko geros kelias savaites.
Bet aišku geriausia lepioška yra tiesiai iš tandyro. Su 1,5 metų dukra Taškente kai eidavome lepioškų rytą vos per tris namus vieną iš 3 pirktų suvalgydavome pakeliui. Taip skanu.
ar tandyras – pečius, kuriame kepa? Troy, gal nori parašyti specialiai virtieniams apie uzbekiškas duonas ir kitus maitinimosi ypatumus? Mano spec. korespondentą Saulių labiausiai nušiurpino tas vežimukas, uždengtas su laikraščiu. Ir pardavėjas, kuriam prie aprangos ir prie veido labiau plyta būtų tikusi, negu non.
Mano bloge yra pvz. apie Taškento plovo ceremoniją. Leidžiu copy/paste . Mat svarbus akcentas maisto gaminime yra pats procesas, o to plovo procesas ypatingas ir smagus dalyviams.
Duona stskirai neaprašyta, bet memuose Uzbekija bent jau yra tikro nono tandyro fotografija.
laikraštis ant duonos nieko tokio, baisiau su Azijos dulkėmis būtų be jo…
ar tas apie plovą su duobutėm?
Ne, sitas:
Susėdę aplink puodą virtuvėje pjaustome vadovaujant vyriausiam ceremonijos meistrui(jūs suprantama žinote aišku kas tas meistras) morkas(būtinai šiaudelių pavidalu), svogūnus(bet kaip), mirkome ryžius ir avinžirnius. Kartu pasakojama kas bus dedama ir kodėl, kokia mėsa parenkama ir kokie prieskoniai, keli pusilgiai anekdotai apie Uzbekiją. Pokalbis čiurlena laisvai kaip vanduo aryku..
http://troyyestroy.blogspot.com/2011/09/taskento-plovo-ceremonija.html
neblogas tokias lepioškas kepa Kaliningrade uzbekiškame a lia “restorane” (tarybinių laikų stilistikos zakusočnaja) prie Gintaro muziejaus. į gatvę išeinančioje sienoje išmušė langelį ir kas pusę valandos pardavinėja ką tik iškeptas, dar karštutėles…