…prasidėjo su pirma baisia tiramisu foto…

Su vyru susipažinome paprasčiausiai SKYPE programos pagalba ir po kelių mėnesiu ilgų pokalbių nusprendėme susitikti. Ir taip po truputį po 2 metų oficialiai įteisinome savo santykius. Tokiu būdu ir atsiradau Stambule.

Ar atvykus į Turkiją teko gyventi vyro šeimoje? Ar ji didelė? Kaip dėl bendravimo kalbos? Turbūt jau moki turkiškai? Kokia kalba bendraujate su vyru? Keliomis kalbomis prašneks jūsų dukrytė?

Vyro šeima yra gana didelė, tačiau jie visi išsimėtę tai po pasaulį, tai po visą Turkiją,  dauguma gyvena Hatay regione ( pietryčių Turkijoje). Tai todėl laikas nuo laiko ir mes ten nuvykstam, bet tik trumpam ir paprastai pavasarį ar žiemą, kai visi karščiai būna praėję. Žinoma artimiausia šeima, tai yra vyro mama ir dvi seserys gyvena netoli mūsų Stambule. Bendraujame tiek, kiek norime ar turime laiko, susitinkame švenčių proga, kartu švenčiame vaikų gimtadienius, o anyta savaitgaliais prižiūri mano dukrytę, kol aš dirbu. Aš su vyru bendrauju anglų kalba, tai mūsų dukra tikrai auga tarp lietuvių, turkų ir anglų kalbos, o su kitais giminaičiais tikrai mažai bendrauju ir dėl mano netobulos turkų kalbos, o gal tiesiog taip mums patogiau dėl asmeninių skirtumų.

Ar atvykusi gyventi į Turkiją dirbai? Kokia tavo specialybė, ką dirbai kol gyvenai Lietuvoje?

Kai gyvenau Lietuvoje dirbau anglų kalbos mokytoja, tai ir atvažiavus į Stambulą, taip pat mokau anglų kalbos. Tik žinoma patys mokymo metodai čia skiriasi, nes čia reikia mokinti nenaudojant turkų kalbos, taigi dažnai tenka būti ypač kūrybingai.

Kaip manai, kur lengviau auginti vaikus? (Turkija ar Lietuva: visuomenė, socialinis saugumas, sveikatos apsauga)

Lietuvoje socialinė sistema patogesnė auginti vaikus, tiek  dėl ilgų apmokamų motinystės atostogų, tiek dėl darželių, be to čia ir žalumos daugiau. Turkijoje moterys gauna tik 6 mėnesius motinystės atostogų, kuriuos dažniausiai paskirsto 3 mėnesiai prieš gimstant kūdikiui, 3 mėnesiai jau kūdikiui gimus. Taigi reiškia mama turi grįžti į darbą, kai jos vaikui tėra 3 mėnesiai. Todėl nenuostabu, kad daugelis moterų tiesiog apsisprendžia likti namie ir auginti vaikus, ypač jei netoliese nėra giminaičių, kurie padėtų. O ir vaikučiui paaugus, daugeliui iškila problemos su darželiais. Darželiai čia vien privatūs ir tikrai brangūs, todėl ne daug kas gali sau leisti, nebent dirbtų tikrai labai gerai apmokamą darbą. Stambule pastebėjau, kad vaikai paprastai yra užauginami močiučių, nes dėl brangaus pragyvenimo, mamos anksti grįžta dirbti.

Ar kavą sau verdi turkiškai?

Ne, aš geriu kavą taip kaip ir gerdavau Lietuvoje, netgi vyras kartu su manimi taip geria, nors vis dažniau pagalvojam apie ekspreso kavos aparatą, tik vis sau pasakau, kad virtuvė ne guminė! Turkiška kava yra specifinio skonio, labai stipri su šiek tiek degintos kavos skoniu. Ji tiesiog skirta pasimėgauti po vakarienės su kokiu gardėsiu, ir tikrai ne pusryčių metu. Turkai taip pat dažnai geria tirpią kavą, tačiau aš jos nepamėgau.

Tai kokie tie turkiški pusryčiai? O tavo pusryčiai? Prisitaikant prie kitos šalies kultūros, kas buvo/yra sunkiausia? Ar yra dalykų, kurių kategoriškai nesutikai keisti, ir jiems teko susitaikyti?

Tradiciški turkiški pusryčiai yra labai gausūs ir kiekviename regione jie gali šiek tiek skirtis, tik esminiai dalykai bus tie patys, tai šviežia duona ar bandelės, kelių rūšių sūriai, pomidorai, agurkai, alyvuogės, bei įvairiai paruošti kiaušiniai ir arbata.  Kai kuriuose regionuose dažnai pusryčių metu valgo dar ir raudonųjų lęšių sriubą. Žinoma tokiais gausiais pusryčiais tikrai ne visada žmonės mėgaujasi, nes reikia skubėti į darbą, tačiau savaitgaliais, ypač sekmadieniais, tikrai pusryčių stalas būna nukrautas, o ir neretai pasikviečiama svečių, su kuriais gali ir visą valandą prasėdėti ir praplepėti, paskui persikeliant ant sofų ir visą pusryčių ritualą užbaigia Turkiška kava, bei vaisiais ar saldumynais. Aš sau tokių pusryčių tikrai nesigaminu, nes esu sumuštinių žmogus, tai pusryčiauju paprastai su kava ir sumuštiniu su sūriu arba su kepintais špinatais. O tradiciškus pusryčius ruošiu tik sekmadieniais arba tik tada, kai namuose yra svečių.

Kalbant apie prisitaikymą, tai aš esu lankstus žmogus. O Turkiška virtuvė ir apskritai Viduržiemio jūros virtuvė man yra artima, todėl nebuvo sunkumų, jei kažkokio patiekalo pasiilgstu, tai imu ir pasigaminu. Tikrai maišais nesivežu lietuviškų produktų ar gėrimų. Yra kaip yra.

Mano aplinkoje esantys žmonės yra gana plačių pažiūrų, todėl neteko būti kategoriškai ir versti kitus elgtis, taip kaip man patogu. Manau, kad tai būtų labai egoistiška.  Manau, kad esminiai žmogiški santykiai visur yra tokie patys.

Kokie kasdieninio gyvenimo dalykai ar papročiai, ar šiaip mažmožiai nustebino?

Gal jau per ilgai čia gyvenu, nes atrodo viskas jau darosi normalu. Bet iš pradžių buvo neįprasta, kai svečiai ateidavo kada nori ir būdavo kiek nori, ne gana to, svečiuose jausdavo kaip namuose. Ar tai arbatos ar vandens užsinori, tai nueina ir pasiima. Taip pat man buvo labai įdomūs vyresnių moterų pasisėdėjimai kiekvieną savaitę pas kitą draugę, kur jos visos aptaria savaitės įvykius, pasiruošia patiekalų, arbatos, pabaigoje dar ir kavos, pasiburia iš kavos tirščių ir taip išsiskirsto iki kitos savaitės.

 Kokie Lietuvoje paplitę klaidingi stereotipai apie turkus ir Turkiją? Kokie Turkijoje paplitę stereotipai apie Lietuvą ir lietuvius?

Lietuvoje manoma, kad turkai tik pamatę užsieniečius, tuoj puola prie jų kabinėtis, komplimentus sakyti ar bando įsiūlyti kažkokią prekę. Bet tai yra turistinė Turkija, kur vietiniai taip užsidirba pragyvenimui. Neturistinėje dalyje netgi pasakyčiau, kad daug turkų būna gana kuklūs ar netgi naivūs. Nors tikrai čia kaip ir visame pasaulyje yra visokių žmonių. Kai pradėjau čia gyventi ir susidūriau su siaura žmonių grupe, kur ne visi man buvo prie širdies, tai atrodė, kad visi čia tokie, tačiau pradėjus dirbti, pamačiau, kad yra ir daug puikių žmonių. Turkai daug apie Lietuvius tikrai nežino, tačiau buvo keletas reklamų ir muilo operų, kur vaidino keletas Lietuvos modelių, tai ten tikrai lietuvaitės buvo vaizduojamos, kaip šviesiaplaukės, mėlynakės, tobulų apimčių ir trumpų sijonėlių mylėtojos, į kurias kiekvienas vyras pažvelgęs krenta joms po kojom. Bet žinoma tai buvo pateikta jumoro forma. Turkai, kurie yra buvę Lietuvoje, tikrai žavisi gamta, istorinėm vietom, ypač kaimo vietovėm, kur daug žalumos.

Ar tavo išvaizda iškart išduoda, kad esi užaugusi kitur? Kas labiausiai išduoda: mėlynos akys, veido bruožai, aprangos stilius, elgesys? Ar tu iškart atpažįsti kitataučius (ne tuos, kurie užsuko į Turkiją savaitei, bet čia gyvenančius)? Jei taip, tai iš ko? Iš kur tave spėja esant? Kokios reakcijos dažniausiai sulauki, kai pasisakai, kad esi iš Lietuvos?

Dažniausiai tik išgirdę mano turkų kalbą su baisiu akcentu supranta, kad esu užsienietė ir tada prasideda klausimai,  iš kur ir kaip, o paskui nusprendžia, kad visgi esu iš Rusijos ar Ukrainos, nes kaip minėjau apie Lietuvą tikrai daug nežino. Mėlynos akys ne visada yra užsieniečio bruožas, nes galima ir čia sutikti tiek šviesiaplaukių, tiek mėlynakių ar žaliaakių, tik gal oda jų yra tamsesnė. Kitataučius taip pat lengva atskirti dėl gal laisvesnio bendravimo stiliaus, ar žinoma, kartais ir dėl aprangos.

Ar tebesi Lietuvos pilietė? Ar balsuoji rinkimuose? Ar gyvendama užsienyje, kaip nors jauti, kad tu rūpi Lietuvos valstybei?

Taip, aš esu lietuvė ir rinkimuose visada stengiuosi balsuoti, nes manau, kad tai mano pareiga. Labai liūdna, kad ne visi lietuviai taip mano arba visiškai nuvertina savo balso teisę. O ar aš rūpiu Lietuvos valstybei, tai manau tik laikas parodys, kai galutinai bus apsispręsta dėl dvigubos pilietybės. Deja, šis draudimas labai riboja mano galimybes legaliai įsidarbinti, mokėti mokesčius ir užtikrinti savo ateitį senatvėje. Bijau, kad jei niekas nepasikeis, teks atsisakyti Lietuvos pilietybės, nors būtų labai gaila, nes visgi esu užaugusi ten, mano dalis šeimos yra ten.

Kiek svarbi religija šiuolaikinių turkų gyvenime? (Jei ne prieš, būtų įdomu apie tai, kiek ji svarbi tai šeimai, kurios nare dabar esi, ir ar tau teko kardinaliai keisti savo pačios įsitikinimus).

Religija tikrai yra svarbi daugelyje šeimų, tačiau ar praktikuoja pačius ritualus, tai yra maldą 5 kartus dienoje, pasninką šventojo mėnesio Ramadano metu priklauso nuo asmens. Vyro šeimoje pasninkauja tik jo mama, o visi kiti tik kartais nuo karto kalboje pavartoja kokią frazę susijusia su Dievu ir viskas. Savo požiūrių ar įsitikinimų tikrai nebuvo būtinybės keisti. Gal todėl, kad gyvenimas Stambule tikrai skiriasi pvz nuo gyvenimo rytų Turkijoje. Ten manau būtų buvę daug sunkiau.

Ar šioje šeimoje (giminėje) yra daugiau internacionalinių santuokų?

Ne, tokių santuokų daugiau nėra, tik keli giminaičiai ir vyro brolis gyvena ne Turkijoje.

Kas tavo artimiausi draugai Turkijoje? Ar pavyko susirasti savo draugų, ar tik bendri šeimos draugai? Ar turi draugų/giminių toliau nuo Stambulo (nebūtinai kilometrais toliau, bet gyvenimo būdu).

Artimiausi draugai yra kolegos su kuriais dirbu arba anksčiau dirbau, dar pora lietuvių, kurios gyvena netoli. Turkijoje ir pačiame Stambule yra daug gyvenančių lietuvių, todėl jei yra noras visada bet kas suras su kuo norėtų bendrauti ir bičiuliautis. Tikrai čia vienišas ilgai nesijausi.

Vartydama tavo tinklaraštį, nustebau, kad pradžioje jis buvo tik anglų kalba. Įsivaizduočiau, kad gyvenant svečioje šalyje kaip tik norisi daugiau bendravimo (bent virtualaus) gimtąją kalba. Kaip tu išverstum į lietuvių kalbą jo pavadinimą? Ar pavadinimas buvo toks pat visą laiką?

Net nežinau, kodėl iš pat pradžių pradėjau rašyti angliškai, gal tik dėl to, kad nebuvo nustatyta lietuviška klaviatūra kompiuteryje, o ir pati klaviatūra buvo turkiška su papildomom raidėm ir ženklais. Nesinorėjo pradėti darkyti lietuvių kalbą be tinkamų raidžių. Jau negana to, kad ne visada taisyklingai parašau, tai dar jei raides ne tas naudočiau, tai būtų labai jau didelė nepagarba. Bet laikui bėgant sulaukdavau vis daugiau prašymų rašyti lietuviškai, tai ir nusistačiau lietuviškas raides ir išmokau jomis spausdinti. Šiaip juk pradėjau rašyti blogą draugams, o mano draugai visi moka anglų kalbą, nesitikėjau, kad atsiras daugiau norinčių jį skaityti.

Pavadimimas manau neverčiamas, tiesiog jis susideda iš žodžio „surfing“, kuris reiškia naršyti ( internetą) ir „world cuisine“ – pasaulio virtuvė. Kadangi pagrindinis įkvėpimas atsiranda naršant internetą, o mėgstu įvairių šalių patiekalus, tai todėl ir sujungiau visus šiuos žodžius. Gal dabar jau ir kitokį pavadinimą pasirinkčiau, bet manau, kas skaito mano blogą, tas prisimena ir neti sako, kad pavadinimas atitinka blogo konsepciją.

Kur išmokai angliškai?

Anglų kalbą išmokau mokykloje Kėdainių gimnazijoje ir kalbų mokykloje.

Matau, kad dalyvauji įvairiuose lietuviškų tinklaraščių projektuose. O angliškuose projektuose ar dalyvauji? Kaip žiūrint iš toliau (ir lyginant su kitomis) atrodo lietuviškų kulinarinių tinklaraščių autorių bendruomenė? Ar esi ką nors iš mūsų sutikusi asmeniškai, ar tik virtualiai?

Ne, angliškuose nedalyvauju, ir greičiausiai todėl, kad nerandu laiko ieškoti ir žiūrėti, kas vyksta ir daug skaitinėtis. Kartą dalyvavau vienoje virtualioje kelionėje po Pietų Amerikos valstybes gamindami kelių šalių patiekalus, tai buvo įdomu pasiskaitinėti ir pabandyti pagaminti Peru, Brazilijos ir kitų šalių patiekalus.

Taigi nieko daug ir negaliu pasakyti apie kitų šalių tinklaraščių veiklą ar projektus. Aš tiesiog esu skaitytoja, nuotraukų žiūrėtoja ir tiek.

Kokia tikimybė, kad kada nors pradėsi rašyti ir turkiškai? Beje, ar daug yra turkiškų kulinarinių tinklaraščių?

Manau dar tikrai daug metų praeis, kol aš pradėsiu turkiškai blogą rašyti, vien todėl, kad man sunkiai sekasi su turkų kalba. Ją suprasti lengva, bet va rašyti tai jau būtų didžiulis iššūkis. Turkiškų blogų tikrai yra daug, bet jie gana paprasti. Tiesiog moterėlės pagamina vakarienę, nufotografavo su telefonu ir parašė receptą. Žinoma yra ir tikrai įdomių ir originalių, tačiau labai mažai. Manau, kad bent jau populiariausi Lietuviški tinklaraščiai  yra net nepalyginamai profesionalesni.

Akivaizdu, kad nuotraukų kokybė lyginant su tuo pirmuoju tiramisu nepaprastai pagerėjo. Ko dar išmokai, rašydama tinklaraštį? Gal per tuos metus buvo kokių nors klaidų ar nesusipratimų, kuriuos dabar atsimeni su šypsena?

Oi dar man apie fotografiją mokintis ir mokintis, o kur dar pats maisto stilizavimas, tinkamas apšvietimas ir visos kitos smulkmenos, reikalingos puikioms nuotraukoms, bet tikiuosi laikui bėgant pavyks patobulėti. O rašydama aš tiesiog daug sužinojau apie pačios Turkijos ir Vidurio Rytų virtuves, atskirus prieskonius, ingredientus. To gyvendama Lietuvoje nebūčiau sužinojus. Nesusipratimai dažniausiai būna susija su klaidom receptuose, kurios tenka taisyti, nors kartais vis svarstau, perskaičius kokį komentarą, kad nepavyko kažko pagaminti, nes mano receptai yra visiškai paprasti. Aš paprasčiausiai neturiu daug laiko, kad galėčiau kelias valandas vieną pyragą ar troškinį gamint. Gal todėl pas mane beveik visai nėra tortų receptų, nes nei aš jų pati mėgstu, nei turiu noro juos gamint.

Kas maloniausia? Koks tinklaraščio rašymo, taip sakant, moralinis ir materialinis pelnas?

Žinoma maloniausia sulaukti atsiliepimus, komentarus ar laiškus, skaityti kaip žmonėms pavyko gaminti ar šiaip jų nuomonę apie tam tikrus patiekalus ar ingredientus. Tai toks ir yra moralinis pasitenkinimas. O deja, materialinio pelno aš neturiu. Nei mane kviečia į jokius pristatymus, nei jokių dovanų nesiunčia. Tiesiog čia toks trūkumas gyvenant ne Lietuvoje.

Ką patartum ketinančiam pradėti rašyti tinklaraštį?

Išmokti fotografuoti! Fotografija yra vienas iš svarbesnių faktorių nulemiančių tinklaraščio sėkmę, nes juk visi mėgstame tai, kad gražu. Deja, tikrai sunku su ta fotografija, bet pagrindai ir geresnis fotoaparatas tikrai turi didelės įtakos. Jei nemokate gražiai rašyti istorijų ar šiaip pamąstymų, tai savo mintis galite perteikti nuotraukomis. Žinoma svarbu apsispręsti dėl rašymo stiliaus, žinoti apie ką ir kam rašysi, o visa kita, tai tik daug įdėjų ir laiko.

Ačiū labiausiai. Kol kas nesu tavęs sutikusi realiai, bet jau jaučiuosi, lyg ilgus turkiškus pusryčius būtume kartu įveikę. Ačiū ir sėkmės!

• Tweet
• Buffer
• Pin It