Chai (čaj) ir išaiškėjimas, kam skirtos granuliuotos arbatžolės

Ar žinai,- paklausė svečias iš Indijos,- ar žinai, kad Čekijoje arbata vadinama “čaj”?

Nežinojau apie Čekiją, bet žinojau, ir jam paskelbiau, kad taip pat arbata vadinama rusiškai. Bele kokia arbata. Tuo tarpu pas juos, Indijoje, kad arbatą pavadintume  “čaj”, ją reikia išvirti su pienu.

Aaaahhh, mes jau įsivaizduojame, kad kažką apie tai žinome. Nes vieną kartą, o tas buvo užpernai per dviračių žygį Suomijoje, Galina ant primusiuko mums buvo išvirus “čaj”, ji nevartojo angliško žodžio “tea”, nes tas dalykas vadinasi būtent “čaj”, yra su pienu, pagal indišką receptą ir pilnas netikėčiausių kvapų. Galina yra rusė, ištekėjusi už prancūzo jūreivio ir gyvena Suomijoje, o gaminti “čaj” išmoko keliaudama po Indiją. Tai va, kadangi mano persona vieną kartą tokios “čaj” jau buvo ragavusi, ir netgi yra girdėjusi žodį “masala”, įsivaziduoju besanti rimta indiškų arbatų specialistė,

tai jaučiat, kiek reikėjo pastangų nutylėti ir nepradėti svečio iš Indijos mokyti, kaip reikia gaminti indišką arbatą?

Ko reikės dėl “čaj”?,- klausiu jo likus dvidešimčiai kilometrų iki namų, nes man jau aišku, kad iki dešimtos vakaro neparminsim, ir prekybcentris jau bus užsidaręs. Pieno ir granuliuotos arbatos. Būtent granuliuotos. Daugiau nieko? Nieko. Ir priedų jokių? Jokių. Nes kokių reikia, čia nebus- sako svečias iš Indijos ir sustoja nufotografuoti gandro, o aš skambyju E. ir įkalbinėju ją su skaudančia koja nueiti nupirkti pieno ir granuliuotos arbatos. Bet būtent granuliuotos.

Aš tiesą sakant iki šiol galvojau, kad arbatos tik dėl to granuliuojamos, kad arbatų sandėlių dulkės neatrodytų taip nykiai ir bent kokią prekinę išvaizdą įgytų – vienas supakuoja į maišelius, maniškių vadinamus pampersais, kitas sugranuliuoja.

Pasak mūsų svečio iš Indijos, verdant “čaj” granuliuotos tinka labiausiai, tos normalesnės, lapeliais, tinka tik iš bėdos, bet mums iš lapelinių arbatžolių nebūtų viręs ir nekompromituotų savęs nei “čaj” neteisingu skoniu.

• vanduo
• pienas
• granuliuotos arbatžolės
• cukrus

“Čaj” virė puode . Vandens ir pieno santykis nuo  1:1 iki 2:1 vandens naudai. Arbatžolių ir cukraus – pagal skonį. Jis dėjo po pusę šaukštuko arbatžolių kiekvienam, o cukraus… nu nebepamenu. Po šaukštuką gal? Sakau gi, pagal skonį.

Viską į puodą sudėjo iškart ir paskui lėtai kaitino be dangčio. Apie 20 min. Perkošė.

Ypatingo skonio nesitikėjau – nu kas čia gali būti ypatingo iš tokių proziškų sudedamųjų dalių, o jokios stebuklingos masalos nedėjo.

Bet skonis buvo netikėtas. Toks, kurį kartais norisi pakartoti.

Net mūsiškis Arbatos Guru, nors su svečiu prasilenkė, tačiau anas jam specialiai paliko porcijytę puoduke paragauti, net Arbatos Guru pasakė, kad gerai.

Tik E. čajaus nekliuvo. Ir tada buvo išlėkus (kai reikia išlėkti, koja pasveiksta), ir aną savaitę, kai pati savarankiškai čajų viriau, paskui su sese gulėdamos ant žolės jį išgėrėm prieš tai nufotkinę (žr. nuotrauką). Atrodo, reiks išvirti dar. Dėl E. Bet gal šįsyk kokį prieskonį įtvosiu. Kokią nors masalą.

• Tweet
• Buffer
• Pin It