Uolų kultenis Abgunstės tarnaitėms
Visi, kas yra lankęsi Abgunstės dvare, visi būna sužavėti. Jeigu reiktų vienu žodžiu atsakyti kodėl sužavėti – todėl, kad jis stebuklingas . Nes šiaip jau priežasčių žavėtis yra daug, kiekvienas, kas ten pabūna, vis kažką suranda.
Paskui kelia savo susižavėjimus į feisbuką arba ant žurnalo viršelių, žiūrint kas kokias viešinimo priemones valdo.
Mes sugalvojom ištirti giliau, kokia yra Abgunstė ir kas ten vyksta. Todėl vienam savaitgaliui pasivertėme dvaro tarnaitėmis. Kas geriau viską žino apie dvarus, tik pelės arba tarnaitės. Pelėms ten negalima, nes daug kačių… todėl nusivežėm juodus rūbus, apsijuosėm pilkas prijuostes su įspaustais katinų paveiksliukais ant jų, ir rytą stovėjom išsirikiavę. Esam gatavos! – sakėm, nes gatavi latviai tai nereiškia, kad girti, tai reiškia, kad pasiruošę.
Mes buvo pasiruošę viską daryti, ką mums sakys. O Abgunstės dvaras buvo pasiruošęs padaryti valgio šventę beveik 200 žmonių (jie pavadino ėdamsvetki, turėjo atvažiuoti valgyti tris kartus po 65 asm.)
Bet pirmiausia atėjo Janis (kiekvienuose latvių namuose būna Janis, kitaip neįmanoma). Atėjo Janis, dvaro šeimininkas, ir pasakė – davaj išsikepam kiaušinienės ir pavalgom, nes paskui prasidės visokie reikalai, galim likti nevalgę.
Oooo, jaaaa! – mes sutikom. Janis iškepė kiaušinienės, o mes sužinojom, kaip ji vadinasi latviškai. Uolų kultenis! Nu latvių kalba tai tikra smagybė, ar ne? Uolų kultenis!
Paskui nuėjom pažiūrėti, kaip šįryt atrodo dvaro menės. Jos visai buvo pasikeitę nuo vakar vakaro, kai sėdėjome prie vieno iš stalų, gurkšnodami su šeimininkais šampaną ir gardžiuodamiesi visokias skanėstais. Šiaip jau tas dvaras tik kyla iš pelėsių ir kerpių, laiko paliktos vinių skylės sienose neuždažytos nei neužtinkuotos. Bet visa senovė, atplyšimai ir nuzulinimai atrodo neįtikėtinai elegantiškai.
Stalai jau buvo sudėti taip, kaip vakar nubraižė dvaro šeimininkė Asnatė. Ant jų užtiestos staltiesės. Tik vakar atvežtos gėles iš Olandijos sukomponuotos į puokštes. Mes visos gatavos dirbti, taigi mums leido dėti ant stalų lėkštes ir servetėles. Preciziškai.
Dabar štai matau nuotraukoje, kad šakutė kryptelėjusi, o pilką staltiesę reikia delnu palyginti, bet neabejoju, prieš atvykstant Ėdamsvetki svečiams kažkas tą padarė. Nes viskas buvo tobulai. O tai, kad stalais dar pavaikščiojo katės, matėme tik mes.
Uždegėme žvakes. Rūsyje esančioje virtuvėje jau dirbo šefas Karlis su šešiais padėjėjais. Nucimpinome apžiūrėti, kas ten… visi tik juda, dirba, paštetus varto, daržoves pjausto…
Mums dar toks dalykas patiko Abgunstėje, kad ten buvo kavos aparatai, iš kurių bet kada galėjome prisileisti į dailučius porceliano puodukus kokios tik norime kavos. Tai aišku, kad daug kartų tą darėme!
Aiškiai net nepastebėjome, kada pradėjo rinktis svečiai. Tik žiūrim, kažkokių nematytų damų su skrybėlėm atsiradę, vaikiukai su smokingiukais, o dvaro šeimininkė Asnatė ryškiai lūpas pasidažiusi… Tai kaip ir priklauso tarnaitėms, paėjom pasižiūrėti pro tarpdurį, atseit ar nėr kur nors palikto plaunamo indo.
Vis dar nežinojom, kas bus toliau. Šnekučiavomės su labiau patyrusiomis kolegėmis Zina ir Laila, stebėjome dvaro restauratorių Marį, kuris melancholiškai lankstė švarias pašluostes, žiūrėdamas filmuką savo telefone. Jis tik vieną kartą įsijungė į pokalbį, kai pasakiau kažką apie Zaleniekų dvarą. “Ten ne dvaras, ten rūmai,”- sureagavo jis. Na tikrai, negali ginčytis.
Mūsų Stasė jau nežinau kokiu būdu įsidraugino vyriausią padavėją ir jis pradėjo jai nešti dovanas.
Viskas buvo ramu ir taiku. Į virtuvę buvo atneštas keramikos kūrinys su lašišų salotų likučiais, ir mes ramiai sau likučius supucijome. Dvimetrinis padavėjas ateidamas pašnekindavo mus tai latviškai, tai lietuviškai, tai prancūziškai, atnešdavo Stasei šampano kamščių, o paskui…
…paskui pradėjo nešti neplautus indus. Po daug. Krūvomis ir kaugėmis. Puolėm plauti – šluostyti, mes gi save pasiskyrėm visokių darbų atlikėjomis. Sukomės tokiu greičiu kaip nenormalios, bet kitaip nebuvo įmanoma, nes pradėjo nešti plaunamas taures ir porceliano puodukus, o horizontalių paviršių jiems padėti nebebuvo. Net restauratorius Maris pakilo nuo sofkutės ir nuėjo taurių nešioti.
Svečiai ekskursavo po dvarą. Kartais mūsų žvilgsniai net susitikdavo, kai jie lipdami laiptais aukštyn pažiūrėdavo pro langiuką į mūsų virtuvę.
Plaunamų indų srautai netikėtai užsibaigė. Mes iš to gerojo aparačiuko pasirūpinome kavos. Buvome į lauką išėję pasidairyti.
Jūratė dvaro teritorijoje nufotkino štai tokią konstrukciją po stogu. Mes žinojom, kas ten yra, bet čia nerašysiu. Dėl intrigos.
Paskui prasidėjo antras reisas. Atvyko kiti svečiai… vėl šeimininkė raudonom lūpom, padavėjai, lašišų salotos, kalakutienos riekės, neplautų indų srautas… Bet viskas jau daug sklandžiau, mažiau įtemptai.
Kai atėjo laikas ruoštis namo, mums buvo absoliuč aišku, kad gavosi labai pavykęs savaitgalis. Šeimininkų dukra mums iškepė vaflių. Nusijuosėme pilkas prijuostes. Išsiglėbesčiavome. Ir išvažiavome namo į Lietuvą. Abgunstės dvaras, kur viskas vyksta sklandžiai ir jaukiai, Abgunstės dvaras su aštuoniomis katėmis, netikėtai susektais požeminiais energijos srautais, zila istaba, lentynomis, pilnomis keramikos šedevrų, po sietynu kabančiais šaukštais ir šakutėmis, tobulai sulankstytomis servetėlėmis, nuzulintomis grindimis… Stebuklingas yra Abgunstės dvaras. Vis dar paslaptis, neatskleista iki galo, bet jau daug artimesnis.
