Švedijos virtuvės ypatumai ispanės akimis

Toks Balbierius, kurio aš akyse nesu mačiusi, kartais man atsiunčia puikių žmonių. Jie atvažiuoja po vieną sunkiai apkrautais dviračiais, šypsodamiesi, mūvėdami aptemptais dviratininkų šortais, dažniausiai be šalmų nei be ryškių liemenių, pasilieka iki ryto ir gražiausiu būdu papuošia mūsų gyvenimą.

Ką tik turėjom svečiuose Mariją. Nes ne tik kelias aplink pasaulį, bet ir kelias iš Stokholmo į Gdanską veda pro mūsų namus. Šauni tokia Marija, gerai plauna indus ir moka lietuviškai pasakyti „aš noriu agurkų“. Antros dienos pavakary pasisakė, kad turi du vardus: Marija Dolores, ir dvi pavardes (kurių nebeprisimenu, bet vieną gavo iš mamos, kitą iš tetės).

Trečios dienos rytą atsikėlė labai anksti, nes norėjo išminti į Biržus (kur ketina susitikti Balbierių, kurio kaip ir aš kol kas akyse nėra mačiusi). Tačiau aš pasakiau: palauk, Marija Dolores, aš esu virtienių korespondentė ir dabar tave klausinėsiu apie visokius valgomus dalykus. Apie Švediją! Marija yra ispanė jau daugiau nei dešimt metų gyvenanti Švedijoje, todėl kalbėjome apie tai, kaip jai atrodo švedų virtuvė, maistas ir kiti dalykai.

Taigi, vienas dalykas, ką ji pastebėjo – Švedijoje nerasi švediško maisto restoranų. Miestuose yra italų, ispanų, japonų, kinų restoranai, o švediškų nėra. Jei nori sužinoti nacionalinius švedų valgymo ypatumus, turi važiuoti į kaimą ir lankytis namuose pas žmones.

Marija pastebėjo, kad daug Švedijoje naudojama pieno produktų, tačiau dalykas ją visiškai apstulbinęs – kad švedai geria pieną. Ne tik vaikai, bet ir suaugę pavalgę sočius pietus su mėsa  ir bulvėmis pabaigoje išgeria stiklinę pieno. (Fui, susiraukusi labai išraiškingai ji parodo, kaip tai atrodo ispanams. Fui!)

Kai namuose gaminamas maistas, ispanai brazda aplink griebdami gardžius kąsnelius vos ne tiesiai nuo keptuvės. Švedai nevalgo tol, kol visi nesusėda prie stalo. Laikydami peilius ir šakutes kovinėje parengtyje jie laukia komandos, kad jau galės valgyti ir tik ją gavę pradeda. Jie tai aiškina pagarba šeimininkei, kuri virė, kepė, pjaustė – jiems negražu pradėti valgyti kol ji dar turi dirbti, tik sulaukę jos prie stalo sukomanduoja valgyti. Taip pat ir pavalgę, jie nuo mažens išmokyti nepalikti ant stalo savo lėkščių, bent jau nuneša jas iki kriauklės ir sukrauna ten.

Marijai atrodo neįprasta, kad švedai gana daug valgo rytą, dar daugiau per pietus, ir lengvai vakare, nes Ispanijoje įprasti lengvi pusryčiai, o kuo labiau į vakarą tuo daugiau maisto, o daugiausiai prisikerta visišką naktį.

Švedai nevalgo daug. Ispanai nustemba, pamatę jų nuomone pustuštes lėkštes. Tačiau darbo metu švedai reguliariai daro kavos pertraukėles, kurių metu ne tik užkanda, bet ir pasikalba. Nes dirba švedai pernelyg susikaupę kad kalbėtųsi. Tai ne ispanai, kurie gali daryti vienu metu kelis darbus, o jau kalbėtis – tai visada.

Ispanams kelia nuostabą, kad švedai blynus laiko normaliu valgiu. Jų nuomone blynai – tai saldumynas. Blynai Švedijoje truputį kitokie – gaminti su pienu. Švedai prideda pieno visur kur įmanoma, net ir į ispaniškus patiekalus ispaniškuose restoranuose, todėl ispanams jie atrodo nebeteisingi.

Tik atvykus gyventi į Švediją, Marija nustebo ir nusigando: kodėl žmonės gyvena čia? Kaip jie išgyvena? Kodėl nepabėga į tokias geras šalis, kaip Ispanija? Ką jie čia valgo žiemą, kai niekas neauga?

Palaipsniui sužinojo, kad Švedijoje yra tokių produktų, kurių Ispanijoje nėra, pavyzdžiui elniena ir briediena. Miško uogos. O visų uogienių karalienė yra mėlynių uogienė. (Antroj vietoj – aviečių). Mėlynės Švedijoje nepaprastai mėgstamos, tačiau dabar labai retai švedai patys eina miškus jų rinkti. Jiems labiau patinka nusipirkti. O uogų rinkėjai importuojami iš kitų šalių. Nuvažiuoji į kaimą tikėdamasis labiau priartėti prie vietinės kultūros ir pamatai ten laigančius azijiečius.

Marijos nuomone be reikalo švedai patys nebesirenka mėlynių. Juk tai tikra terapija. Kai išeini į mišką, kai pauogauji (iš jos judesio suprantu, kad uogauji su „kombainu“. Marija gi ispanė, ji kalba su rankų judesiais, šūksniais ir akių išraiškingais išpūtimais), kai atlieki monotonišką ir fiziškai nelengvą darbą, tai yra labai teigiamai žmogų veikianti terapija. Taip kaip bėgimas. Ar užsiėmimai sporto klube, už kurio lankymą reikia mokėti pinigus. Tai geriau jau eiti uogauti!

Juk valgymo procese svarbu yra ne tik pats maistas. Svarbu ir jo gaminimo procesas. O uogavimas galėtų būti puiki šio proceso dalis. Pastaruoju metu ir patys švedai pripažįsta, kad grįžimas prie tradicinio maisto gaminimo, prie atskiriems regionams būdingos virtuvės yra svarbu, todėl jau atsiranda ir radijo laidų (televizoriaus Marija nežiūri), pasakojančių žmonėms apie jų pačių kulinarines tradicijas.

Ispanijoje priimta viską valgyti su duona. Švedai dažniau valgo su bulvėmis, o duona valgoma atskirai. Ispanams švedų duona atrodo pernelyg „sunki“ ir keistai saldi. Ispanai be abejo mėgsta saldumynus, juos valgo užsigerdami kava, ir kai jau saldumynas, tai būna saldus kaip reikiant. Švedai sakosi, kad valgyti saldžiai jie nenori, nes tai nesveika. O sveiko maisto tema jų tarpe labai populiari. Tačiau nors ir nedaug valgo saldumynų, daugelis švediškų patiekalų yra saldoki.

Klausiu Marijos prie kokių švediškų dalykų ji negalėjo priprasti.

Švedai geria daug alkoholio, ir pasigeria!- sako ji. Į vakarėlius švedai ateina atsinešdami savo alkoholį ir savo maistą, ir paprastai valgo ir geria tai, ką patys atsinešė.  Ispanams savaime suprantama, kad viskas, kas atsinešta yra bendra, gali imti neklausęs. Švedai mandagiai pasiūlys iš savo bonkos įpilti kitiems, bet labiau įprasta, kad kiekvienas savo bonkį pasistatys prie savęs ir mauks savo. Kol prismauks kaip reikiant. Atvykus į vakarėlį, šeimininkai kiekvieną pavaišina viena taure gėrimo, o paskui jau turėk savo. Ispanams prie tokios tvarkos sunku priprasti. Ispanams labiau įprasta, kad juos ragintų valgyti ir gerti, o vieną sykį atsisakius, kad paragintų vėl. O švedai linkę klausti tiesiai: nori dar? Ir atsakyti reikia tiksliai ir nesimaivant: taip ar ne. Jei pradėsi mandagiai atsisakinėti tikėdamasis sekančio paraginimo, liksi nekandęs. Ispanai savo svetingumą rodo kraudami maistą svečiams į lėkštes, užpildami padažų, užtepdami ir tt. Švedijoje viską imi pats. Jie nemėgsta, kai kas kitas pradeda diriguoti virš jų lėkščių.

Beje, jei ispanai su būreliu draugu nueina į barą, pabaigoje dažnai atsiranda toks, kuris pasisiūlo už visus sumokėti. Tada jį bando peršaukti kitas, kad atseit jis už visus sumokės. Tada jie šiek tiek pasivaržo kuris dosnesnis… dabar jau nebe taip,- sako Marija, – dabar krizė. Ir kai ispanų būrelis nueina į barą, gavę sąskaitą dabar dažnai jie nusprendžia: darykim europietiškai, tai yra kiekvienas sąskaitoje randa savo eilutę ir sumoka už save.

Švedai yra uždari. Pažinti žmones iš šaltų kraštų reikia laiko. (Lietuvių Marija nepriskiria prie šaltų kraštų šaltų žmonių. Mes esam jos pirmi sutikti lietuviai ir atsakingai dirbame kurdami teigiamą Lietuvos įvaizdį). O švedai mandagūs, tačiau pajusti jų esybę labai sunku. Gyvenimas jiems atrodo labai rimta užduotis, kurią reikia vykdyti susikaupus. Pati Marija atvyko į Švediją, nes buvo įsimylėjusi Ispanijoje gyvenantį smagų ir linksmą švedą. Iš pradžių jie kartu pagyveno Ispanijoj. Paskui abu atvažiavo į Švediją, ir tada tikras šokas – švedas iškart pasikeitė. Veidas tapo rūstus ir rimtas, šypsenos nebeliko, atsirado daugybė taisyklių „reikia daryti taip, mes Švedijoje darom tik taip!“. Dar kai jiedu tarpusavyje kalbėdavosi ispaniškai, jis būdavo linksmesnis, bet kai tik prabildavo švediškai, iškart viskas pasidarydavo bais rimta. Išbandymo Švedija jų santykiai neatlaikė.

Tačiau Marija visvien liko toje šaltoje keistoje šalyje, todėl klausiu, kas ją ten laiko. Marijai labai patinka pavyzdžiui tai, kad vieną sykį susidraugavus su švedu, tai yra visam gyvenimui. „Jei važiuosi į aną miestą, aplankyk mano draugą, kurį mačiau prieš 20 metų“- kartais jai kas pasako, o ji negali patikėti, kad po 20 metų nesimatymo jie visvien save tebelaiko draugais, ir tai labai gražu.

Marija gal ir negyvens Švedijoje viso likusio gyvenimo, tačiau dabar jai tai galimybė iš arčiau pažinti kitos šalies kultūrą, ypač po to, kai jau išmoko kalbą. Yra labai įdomu jau būnant suaugusia patekti į kitokią terpę ir kiek įmanoma labiau ją prisijaukinti. Net ne tiek svarbu, kurioje šalyje esi, bet kaip jos įtakojamas keitiesi ir tobulėji pats.

Taip, Švedija yra turtinga šalis, tačiau jei jauti tuštumą, daiktai jos neužpildys. Svarbiausi dalykai yra kiti. Bandyk naujus dalykus. Mokykis. Daryk atradimus. Rask naujas dimensijas savo gyvenime. Svajok.

Atsiminusi, kad rašysiu į kulinarinį tinklaraštį, Marija sumojavo rankomis: „Tai jau nebe apie „cooking“, tačiau apie tuos dalykus galima galvoti kepant pyragą.“

Tada sukabino savo mantą ant dviračio, pasakė tą lietuvišką sakinį, kurį išmoko vakar („Aš noriu agurkų!“), ir išmynė prieš vėją į Biržus pamatyti Balbieriaus.

• Tweet
• Buffer
• Pin It