O ką apie prijuostes?
Tai kaip jums sekasi rašyti apie prijuostes? Pasižadėjom – rašysim, rašysim, o aš pvz. jos net neturiu.
Kažkada turėjau. Kokioj gal šeštoj klasėj per darbus mums liepė atsinešti baltos medžiagos, iš kurios išsikirpom visi vienodus stačiakampius, tipo prijuostes ir paskui siuvinėjom ant jų visokius dygsnius, dauguma jų klišų, ir visi išsidėstę horizontaliom linijom. Nykybė plonu žalsvu siūlu. Šitos tai niekad ir neužsirišdavau virtuvėj, balta ir absoliuč nuobodi, ir išvis be meilės. Nežinau, kur nukišau, bet ten jai ir vieta.
Paskui tokią turėjau, kurią atrodo, net mėgau. Buvo ji jaukiai marga su vyraujančiu geltoniu ir net turėjo kišenę. Toj kišenėj priklausė, kad būtų saldainis, bet dažniausiai nebūdavo, nes… nu ką ten su vienu saldainiu? Tik susierzini. Aš tada labai gera buvau, tos geltonos prijuostės laikais. Dabar tokia nebesu.
Dabar esu beprijuostė moteriškė ir kai minkau tešlą, dažniausiai net pilvo neišsimiltinu. Kelias valandas apie tai mąsčiau ir supratau, kad tai yra neteisinga. Duoduos po virtuvę kaip atsitiktinė belekas. Lyg persona netyčia užsukus iš artimiausios autobusų stotelės. Jei prijuostę ryšėčiau vietomis truputį miltuotą, kišenėj būtų kažkoks sulankstytas popieriukas, kvepėčiau tada turbūt vanile ir šypsočiau daugiau.
Pauzėse tarp petelnių pripulčiau prie kompo pasitikrinti pašto. Taip su ta prijuoste ten ir sėdėčiau, aš bent kelis paštus turiu, o paskui išpulčiau į daržą pasiskinti krapų ir visi kaimynai pamatytų mane teisingoje rolėje.